Dvasių VedlėPradžia
Grįžti į "Sapnų tikrovė" (6)
Plėvėtnugaris staiga dingo ir atsirado jau ant Toro peties, tada meiliai prisiglaudė prie jo veido. Šis paglostė jį.
- Man taip pat malonu tave matyti, - tarė vaikinas, o padarėlis keistai pratisai sušvilpė, - mums reikia jūsų pagalbos.
Būtybės sujudo ir visas miškas prisipildė įvairiausių keistų cypčiojimų ir švilpesių. Ant peties tupintis žmogiukas linktelėjo ir nušoko žemyn, tada pamojo ranka.
- Gerai, - jau garsiau pasakė Toras ir užšoko ant žirgo, - aš josiu pirmas, po manęs princesė, Kernonai, tu josi paskutinis. Žiūrėkit, kad žirgai keliautų mano pėdomis ir neiškryptų iš tako, nes bet koks nuokrypis gali kainuoti jums gyvybę.
Kernonas su Leticija nebylūs, iš nuostabos išplėtę akis žiūrėjo į Torą, ir pastarasis nesusilaikęs susijuokė. Jis prijojo artyn ir kiekvienam davė po sausainį. Iš kart šalia kiekvieno atsirado po kelias žalias būtybes ir gailiai sušvilpčiojo. Leticija padalino skanėstą, ir mažyliai mikliai jį išsidalino. Kernonas suglumęs žvelgė tai į sausainį, tai į mažus keistus žmogelius, kai šie staiga čiupo skanėstą ir dingo.
- Kas tai? – sušnabždėjo jis.
Būtybių jau buvo susirinkęs didžiulis būrys, kai kurie stovėjo ir stebėjo žmones iš toliau, kiti suposi ant žolių, treti susėdo Torui ir Leticijai ant pečių.
- Jie tokie mieli! – Leticija nusijuokė, kai vienas iš mažylių timptelėjo jai ausį.
- Tai jaguros – pelkynų dvaselės, - paaiškino vaikinas, - nepataisomi smaližiai. Kai praeitą kartą pasiklydau šiose pelkėse, jie man padėjo, taip ir susipažinom.
- Dvasios? – Kernonas atsilošė nuo vieno padarėlio, kuris sėdėjo priešais jį.
- Jaguros baigščios, tačiau labai smalsios ir draugiškos, - ant Toro peties atsirado plėvėtnugaris ir gailiai cyptelėjo. – Jau keliaujam, nekantruoli.
Jagura dingo ir vėl pasirodė ant žemės. Toras paragino žirgą ir nusekė paskui jį. Būtybės bėgo vandens paviršiumi, vos jį sujudindamos, ir vis dar džiaugsmingai švilpčiodamos. Žmonės neskubėdami įbrido į pelkes. Leticija pažvelgė žirgui po kojų – vanduo vos siekė jo kelius.
- Jaguros veda mus nematomais akims takais, - pasigirdo Toro paaiškinimas.
- Bet kaip... – Kernonas nepatenkintas nusikratė vieno mažylio nuo galvos, - kaip šitie maži akiplėšos gali būti dvasios, jei jie tokie realūs?
Sapnų rijikas kiek paniuro. Akimirką tylėjęs, jis galiausiai atsakė:
- Tai dėl manęs.
- Tu esi sapnų rijikas, bet kuo čia dėtos dvasios? – šįkart paklausė Leticija.
- Sapnų rijikas... – Toras nervingai caktelėjo liežuviu, - žmonės klaidingai vartoja tą vardą.
- Bet...
- Aš nesu jis, tad prašau daugiau manęs taip nevadinti.
Leticija pirmą kartą per visas tas dienas išgirdo pakeltą toną Toro balse. Ji žiūrėjo į vaikino nugarą ir kaip niekada norėjo apie jį sužinoti kuo daugiau. Tarp keliautojų pakibo nejauki tyla, kurią trikdė tik įvairiausi paukščių balsai aukštai medžiuose ir jagurų švilpesiai. Ant Toro peties sėdintis padarėlis meiliai prisiglaudė prie jo.
- Man viskas gerai, mažasis drauge, - sapnų rijikas paglostė būtybę, ir ši išleido visą aibę džiaugsmingų garsų.
Apsupti jagurų keliautojai iš lėto traukė per pelkes. Jie prajojo keletą nedidelių sausumos salelių, tačiau nusprendė kol kas poilsiui nestoti. Kernonas su Leticija pradėjo žodžių žaidimą, ir smagiai juokėsi iš vienas kito nesėkmių atspėti kito sugalvotą žodį. Toras atlaidžiai šypsojosi, bet į žaidimą nesikišo.
Kai pelkynų dvaselės neramiai sujudo, plėvėtnugaris vedlys sustojo, o paskui jį ir žmonės. Toras davė ženklą kitiems dviems patylėti, o pats įsiklausė. Priešais jį atsirado juos vedęs jagura ir ėmė kažką įnirtingai švilpauti. Vaikinas grįžtelėjo atgal, tada vėl įbedė žvilgsnį priešais save. Leticija išsigandusi žvilgtelėjo į Kernoną, tačiau šis taip pat nieko nesuprato. Jaguros baimingai pypsėdamos traukėsi atgal, dalis iš vis pranyko.
- Lėtai apgręžkit žirgus, - prakalbo Toras, paglostė savąjį, nes šis neramiai sutrypė, - Kernonai, kiek pajojus atgal yra tako atšaka, tau parodys jaguros kur ji.
- Kas vyksta? – išsigandusi Leticija niekaip negalėjo susitvarkyti su vis labiau nerimstančiu arkliu.
Toras nieko nebeatsakė. Kai galiausiai bėgliams pavyko apsukti ristūnus, staiga už jų nugarų pasigirdo šiurpus maurojimas. Visi atsigręžė ir akys išsiplėtė iš baimės. Vandens paviršiuje pasirodė didžiulis padaras. Jis buvo panašus į milžinišką kirminą, padengtą smulkiais plaukeliais ir gličia mase, kuri tįso nuo padaro ir tiško į vandenį. Galvos jis neturėjo, akių taipogi nesimatė, visų dėmesį traukė didelė bedugnė apvali gerklė ir palei kraštus išsidėstę smailūs smulkūs dantukai. Dabar padaras lėtai pasisukiojo, dar kart sumaurojo ir metėsi į priekį. Leticijos žirgas šoktelėjo piestu, bet jai pavyko išsilaikyti balne.
- Angusai, - sušnabždėjo Toras.
Ant kirmino nugaros švystelėjo baltas kūnas, nasrais įsikibo į padaro odą ir tuoj pat dingo. Pabaisa piktai sumaurojo, pasisukiojo. Vilkas atsirado kiek tolėliau, bet tuoj ir vėl pranyko. Kirminas pamažu apsisuko.
- Nagi, greičiau, - paragino sapnų rijikas.
Keliautojai kiek grįžo atgalios, tada pasuko į šalį. Šįkart pirmasis jojo Kernonas, jis sukaupęs visą dėmesį stebėjo plėvėtnugarį. Netikėtai Toro kairę ranką nudegino skausmas ir jis garsiai aiktelėjo. Ant rankovės akimirksniu išsiplėtė kraujo dėmė. Vaikinas susirūpinęs pažvelgė ten, kur dar girdėjosi pabaisos maurojimas.
- Ar tai kraujas? – į jį žiūrėjo Leticija.
- Na tai... – Toras paslėpė ranką už nugaros, - nieko tokio, sena žaizda, turbūt netyčia užkliuvau ir...
- Liaukis, - mergina jį pertraukė ir tvirtu balsu pridūrė, - kai tik sustosim, aš sutvarkysiu tą žaizdą. Tik man įdomu, kas buvo tas padaras?
Aplink žmones vėl pamažu ėmė daugėti jagurų.
- Na, aš pats tiksliai nežinau, kažkas iš pelkynuose gyvenančių grobuonių.
- Kaži kas jį privertė mūsų nebepulti...
Toras palaimingai atsiduso, visgi Leticija nepastebėjo, tačiau susidūręs su kario žvilgsniu, net krūptelėjo ir greit nusuko akis. Jis tai tikrai matė.
Vanduo ėmė gilėti kol pasiekė žirgų papilves, tada staigiai iškilo į sausumos salelę, kurią buvo tankiai apaugę medžiai ir krūmokšniai.
- Stojam pailsėti, - tarė Kernonas, nulipdamas nuo žirgo ir leisdamas jam skabyti krūmo lapus.
Saugodamas sužeistą ranką, Toras nulipo nuo savojo arklio ir iš kart susidūrė su Leticija. Mergina įsispyrusi žiūrėjo į jį.
- Tai tikrai niekis, - vaikinas vėl užkišo ranką už nugaros, - menkas įdrėskimas.
- Parodyk.
Toras papurtė galvą. Leticija piktai įrėmė rankas į šonus, tada netikėtai pačiupo už sužeistos rankos, ir sapnų rijikas net suaimanavo iš skausmo. Visa rankovė jau buvo permirkusi krauju.
- Tai sakai niekis, pažiūrėk kiek kraujo, - susirūpinusi tarė miledi.
Ji atsargiai atraitojo marškinius ir net pakraupo pamačiusi bjaurią plėštinę žaizdą. Leticija iš balnakrepšio išsitraukė gertuvę su vandeniu ir kruopščiai nuplovė kraują. Ant jos peties atsirado vienas iš jagurų ir susidomėjęs stebėjo, ką mergina daro.
- Neatrodo, kad tai būtų sena žaizda, - mąsliai tarė ji, - gaila, neturiu jokių vaistų. Kai tik atvyksim į Nemarą turėsi būtinai pasirodyti gydytojui.
- Gerai, gerai.
- Aš rimtai, Torai, - ji susirūpinusiu veidu pažvelgė į jį.
Šis tik nusišypsojo. Žaizdą iš tikro skaudėjo velniškai, tačiau jis nenorėjo jos dar labiau jaudinti. Mergina nusivyniojo nuo kaklo skarelę, kritiškai ją nužvelgė.
- Tikiuosi tiks kaip laikinas tvarstis.
Ji atidžiai pradėjo vynioti ranką. Vaikinas net sukando dantis iš skausmo, bet Leticija ramiu balsu paprašė:
- Pakentėk truputį. Reikia tvirtai ją sutvarstyti, kad žaizda neatsivertų. Kernonas mane to išmokė.
- Judu gana artimi, - ištarė Toras stebėdamas karį, kuris apžiūrinėjo žirgų kanopas, įdėmiai sekamas būrelio dvasių.
- Kiek tik prisimenu, jis visada šalia, - ji nostalgiškai atsiduso, užrišo paskutinį mazgą. – Na va, baigiau.
Leticija tik dabar pastebėjo ant riešo esančius du lygius randus. Ji perbraukė pirštais per juos, tačiau vaikinas patraukė savo ranką ir nusišypsojo.
- Dėkui.
Prie jų priėjo Kernonas ir įsmeigė žvilgsnį į Torą.
- Vaiki, gal galim pasikalbėti akis į akį?
- Kernonai! Tu man pažadėjai prie Toro nebesikabinėti, - Leticija treptelėjo koja.
- Aš ir nežadu kabinėtis, aš tik noriu pasikalbėti.
Karys nužingsniavo šalin ir sustojo atokiau. Toras kurį laiką žiūrėjo į jį, tada nedrąsiai prisigretino. Vaikinas vis prisimindavo geležinius Kernono gniaužtus, o kai šis kalbėjo tokiu tykiu balsu, nusprendė pasisaugoti. Vyras žvilgtelėjo į Leticiją, kuri kitoj salelės pusėj plovėsi rankas, ir prakalbo:
- Tas sapnas... – karys užsikirto, susierzinęs nusispjovė ir tęsė, - žinau kad, tai kas įvyko naktį buvo iš tikrųjų. Toji pabaisa...
- Jis nėra pabaisa! – sapnų rijikas jį pertraukė, tada liūdnai nuleido akis ir pridūrė, - tu net neturėjai jo pamatyti.
- Bet pamačiau. Kas jis?
- Tai sunku paaiškinti, tiesą pasakius, aš ir nenoriu aiškinti, - Toras atsigręžė į karį, - mes nesame jūsų priešai.
Kernonui per kūną nusirito šiurpulys, kai susidūrė su sapnų rijiko akimis. Skaidriomis ir šaltomis tartum ledas žydromis akimis žmogaus, kuris jau daug patyrė ir daug kentėjo.
Šalia nuskambėjo Leticijos juokas. Abu sužiuro į ją. Ant merginos peties stovėjo plėvėtnugaris vedlys ir kažką nervingai cypčiojo. Staiga jis peršoko ant Toro ir piktai timptelėjo jam už plaukų.
- Gerai, gerai, - tarė jis, - jau keliaujam.
- Apie ką kalbėjotės? – pasidomėjo miledi.
- Kaip tik sakiau, kad, jei viskas bus gerai, ryt apie pietus išeisime iš pelkių, tada dar diena kelio ir jau būsime Nemare. Ten mes išsiskirsime ir jūs daugiau niekada manęs nebematysit.
Paskutinius žodžius jis pasakė būtent Kernonui, tačiau šis vis tiek nepatenkintas susiraukė. Toras nuėjo prie žirgo ir liuoktelėjo į balną. Leticija nusekė jį akimis, tačiau nieko nebesakė, tada kaltinančiai nužvelgė karį ir taip pat užšoko ant arklio. Kernonas atsiduso. Iki šiol jis visada priskirdavo žmones arba blogųjų, arba gerųjų pusei, tačiau su šituo sapnų rijiku buvo sudėtinga. Jis nelipo nei prie vienų, nei prie kitų.
Kai kuriose vietose vanduo pagylėdavo, tačiau geresnio tako per pelkynus keliautojai net ir įsivaizduot negalėjo. Jagurų ratelis praretėjo po susidūrimo su pabaisa, bet jų vis tiek buvo pakankamai daug. Kernonas vis stengėsi nusikratyti ant galvos lipančius mažylius, tad galiausiai šie ėmė specialiai jį erzinti. Leticija nesustodama juokėsi, pamiršusi visas savo problemas.
Po truputį ėmė temti ir galiausiai keliautojai nusprendė sustoti nakčiai. Tam jie pasirinko gana didelę salą, kurios centre neseniai nugriuvęs gulėjo medis. Šalia jo bėgliai įsikūrė stovyklą. Toras paėjo nuošaliau, išsitraukė porą sausainių ir jį iš kart apsupo būrys jagurų, gailiai švilpaudamos ir cypsėdamos. Vaikinas sulaužė skanėstus ir, kažką trumpai paaiškinęs, išdalino jį padarėliams. Pastarieji sučiaumojo savo gabalėlius ir garsiai švilpaudami išsilakstė į šalis.
- Įdomu, kaip Toras juos sugeba suprasti, - susidomėjusi tarė Leticija.
- Man įdomiausia iš kur mes vidury pelkynų rasim sausų šakų laužui, - sumurmėjo karys.
Po akimirksnio iš visų pusių ėmė lįsti jaguros paskui save tempdamos po žagarą. Kernonas su Leticija abstulbę žiūrėjo kaip jie sumetė savo nešulius į krūvą ir energingai šokinėdami vėl apsupo Torą.
- Ne, gausit daugiau kai baigsit darbą, - jis nusijuokė, o mažyliai nepatenkinti suniurzgėjo. – Na, gerai, gerai, bet pažadėkit, kad prinešit daugiau.
Jaguros džiaugsmingai sušvilpčiojo. Toras šypsodamasis dalino po mažą gabaliuką kiekvienam norinčiam. Du mažyliai piktai suurzgė ir susipešė.
- Ei, ei, nesimuškit!
- Atrodai tartum apsuptas vaikų, - nusijuokė Leticija.
Toras atsistojo, nusivalė rankas, tada paragino būtybes atlikti tai, ką pažadėjo, ir šios išsibarstė į šalis.
- Argi galima taip išnaudoti dvasias? – užklausė Kernonas.
- Jos mums padeda savo valia, na, su nedideliu paraginimu, - jis akimis nulydėjo į krūmus dingstančią jagurą ir atsiduso, - paruošiu žirgus nakčiai.
Sapnų rijikas nužingsniavo prie arklių, atsegė vieno iš jų balną, kilstelėjo ir aiktelėjo, nes per sužeistą ranką nusirito skausmas. Leticija priekaištingai pažiūrėjo į Kernoną, ir šis garsiai atsiduso.
- Šįkart aš pasirūpinsiu arkliais, - karys perėmė balną, - tu užkurk laužą.
- Ačiū, - vaikinas šyptelėjo.
Kernonas tik numojo ranka. Viską susitvarkę, išvargę keliautojai susėdo aplink nediduką laužą ir tylėdami vakarieniavo. Jaguros pritempė pakankamai sausų žabarų ir kažkur išsislapstė.
- Aš tikiuosi, kad nelis taip, kaip praeitą naktį, - sumurmėjo karys.
- Lis tik paryčiais, - tarė Toras ir atsistojo. – Jaguros jaučia tokius dalykus, - atsakė į klausiamus žvilgsnius.
