Dvasių VedlėPradžia
Grįžti į "Sapnų tikrovė" (5)
Toras paguldė Leticiją ant lovos ir skubiai atsitraukė. Kernonas priėjęs atsisėdo šalia ir įsižiūrėjo į ramų miegančiosios veidą, tada šyptelėjo.
- Jau keletą kartų buvo, kad nesusitvarkiusi su pernelyg sudėtinga situacija, Leticija padaugina vyno, - karys ją apklojo, - ryte jausis labai kalta.
- Net nesitikėjau to... – Toras įsitaisė savo mėgstamiausioje vietoje – ant palangės.
Karys užgesino žibintą ir persėdo ant kitos lovos, bet dar ilgai žiūrėjo į Leticijos siluetą, kol ši kažką neaiškaus sumurmėjo ir persivertė ant kito šono. Kernonas atsiduso ir pavargęs ištiesė kojas ant lovos.
- Ar judu kartais ne... – nedrąsiai pradėjo Toras, tada papurtė galvą ir vėl nusisuko, - ne, tai kvaila mintis.
- Kokia mintis?
- Ar judu kartais ne giminės?
Vyras net sustingo, išplėtęs akis žiūrėdamas į sapnų rijiką, tada piktai prisimerkė. Pastebėjęs tai, vaikinas nusijuokė ir vėl įsižiūrėjo į lauką.
- Sakau, kad kvaila mintis.
- Aš tiesiog esu jos asmens sargybinis. Saugojau miledi Leksą, Leticijos motiną, dabar saugau ją.
- Gerai, gerai.
Abu nutilo. Kernonas jautėsi išsekęs, jis nemiegojo jau keletą parų, tad reikėjo bent kažkiek numigti. Ramybės nedavė mintis, kad šalia buvo sapnų rijikas, tačiau karys buvo pernelyg pavargęs, kad atsilaikytų nesnustelėjęs.
Po kurio laiko sugrumėjo griaustinis ir pasipylė lietus. Kažkur tolumoje blyksėjo žaibai. Toras atsimerkė, truputį pravėrė langinę ir įkvėpė gaivaus drėgno oro. Lietus pliaupė kaip iš kibiro, karts nuo karto orą sudrebindavo galingas griausmas. Kambaryje subolavo švieselė, ji pamažu didėjo, kol įgavo vilko formą. Angusas priėjo prie Toro, atsisėdo ir padėjo savo didelę galvą šiam ant kelių. Vaikinas paglostė jo snukį ir nusišypsojo.
- Atrodo, liūtis pils visą naktį, - sušnabždėjo jis, patylėjo ir pridūrė, – dar trys dienos kelionės, gal tai ir neįvyks.
Blausiai šviečiantys ženklai po būtybės akimis apšvietė liūdną Toro veidą. Nežinia, kiek laiko jie taip sėdėjo, kai netikėtai vilkas pakėlė galvą ir atsigręžė į Kernoną.
- Kernonai, - tyliai kreipėsi į vyrą Toras, - žinau, kad stebi mane.
Karys atsimerkė ir su baime įsižiūrėjo į baltą būtybę vidury kambario. Toras pakėlė dešinę ranką su paslėptais ženklais ir pasuko delną Kernono pusėn.
- O dabar miegok toliau.
Jis lėtai nuleido ranką, o vyras pamažu nenoriai vėl užsimerkė. Angusas atsisuko į sapnų rijiką.
- Jis galvos, kad tai tebuvo sapnas, be to, Kernonui reikia pailsėti, - jis paglostė vilką ir pašnibždom pridėjo, - dabar negaliu jų palikti.
Būtybė vėl padėjo galvą vaikinui ant kelių ir sunkiai atsiduso.
Leticija praplėšė apsunkusius vokus ir prisidengė ranka akis nuo saulės. Ji atsisėdo ir susiraukė, nes galvą pervėrė skausmas. Mergina pasitrynė smilkinius ir apsidairė. Toro kambaryje nebuvo, o Kernonas vis dar miegojo.
- Ačiū, ponia Una! – pasigirdo už durų ir pro jas įėjo besišypsantis sapnų rijikas. – O, jau pabudai, princese.
Rankoje jis nešėsi stiklinę su kažkokiu žalsvu skysčiu. Padavęs pastarąją Leticijai, Toras atvėrė langą ir atsirėmė į palangę. Miledi pauostė skystį ir susiraukė.
- Kas čia?
- Užeigos šeimininkė sakė, kad jis stebuklingai padeda nuo pagirių, - jis vėl nusišypsojo.
Leticija nuraudo ir kaltai nusuko akis. Ji paragavo gėrimo ir nedrąsiai paklausė:
- Aš tikiuosi, kad nieko neiškrėčiau...
- Ne, - vaikinas nusijuokė, - nesijaudink.
Mergina atsisuko į Kernoną, tada pasilenkė prie jo.
- Pirmą kartą matau jį vis dar miegantį... – ji gurkštelėjo žalsvo skysčio, - fe.
Toras priėjo prie kario ir palietė jo petį.
- Pabudome ir kelkimės, saulele, - linksmai pajuokavo ir skubiai atsitraukė atgal.
Kernonas tiesiog akimirksniu pašoko ir pasimetęs apsidairė. Jo akys įsmigo į Torą. Akimirką žiūrėjęs į jį, vyras suglumęs pasikasė pakaušį.
- Kernonai, ar gerai jautiesi? – susirūpinusi paklausė Leticija.
- Taip, - jis pasitrynė akis, - tiesiog keistas sapnas.
- Taigi, kadangi jau abu pabudote, - Toras vėl atsirėmė į palangę, - turiu gerą naujieną. Šiąnakt prasiautė galinga liūtis ir galutinai paplovė šią Miglos kelio atkarpą, ja neįmanoma keliauti. Tai puiki galimybė pasprukti nuo persekiotojų.
- Kaip pasprukti, jei kelias paplautas? – paklausė Kernonas.
- Palei Nemariąją upę eina senasis pirklių kelias, kuris buvo apleistas, kai atsirado Miglos takas. Taigi, per miškus keliausim iki jo ir tada tiesiai į Nemarą.
- Palauk, - Kernonas truputį pamąstė, - kiek pamenu, maždaug šioje vietoje prasideda Didandrijos pelkės.
- Tiesą pasakius jos prasideda daug arčiau Koralynės, mes kirsime patį jų vidurį.
- Bet kaip? – negalėjo patikėti miledi.
- Palikit tai man, - Toras nusišypsojo ir nužingsniavo prie durų, - apačioje jūsų laukia kava ir pusryčiai, o aš paruošiu žirgus.
Jis susirinko visus atsineštus krepšius ir išėjo. Kernonas su Leticija susižvalgė. Mergina baigė gerti žaliąjį gėrimą, ir abu nusileido į užeigą. Sočiai pavalgę, jie pasigardžiuodami išgėrė kavą. Tas gėralas tikrai padėjo ir Leticija jautėsi puikiai, galvos visiškai neskaudėjo. Grįžo Toras.
- Žirgai pabalnoti, - pasakė jis, priėjo prie baro ir persisvėręs šūktelėjo: - ponia Una! Ar iškepė sausainiai, kurių prašiau?
- Žinoma, - šeimininkė parnešė lėkštę vis dar garuojančių sausainių, - šiltutėliai.
- Ačiū, - jis nusišypsojo, padėjo ant baro pinigus ir ėmė krautis sausainius į maišelį.
Prie jo priėjo nustebę bendrakeleiviai. Toras pasiūlė po sausainį ir, pats įsikandęs paskutinįjį, prisirišo maišelį prie juosmens.
- Su sezamu, - ištarė Leticija kramtydama.
- Kam tau jie? – nesupratęs pasidomėjo Kernonas.
- Pamatysit, - sapnų rijikas paslaptingai šyptelėjo, - na, metas judėti. Dar kart ačiū, ponia Una.
Jis nusilenkė šeimininkei ir pirmasis išėjo lauk.
- Jis šįryt kažkoks keistas, - sušnabždėjo Leticija kariui, ir šis pritardamas linktelėjo.
Užeigos kiemas buvo grįstas akmenimis, tačiau pats Miglos takas – kelias, jungiantis Koralynę ir Meglą, - buvo virtęs į vientisą purvo liūną. Bėgliai sušoko ant arklių ir pamažu pajudėjo į kelią. Praklampoję jį, pateko į apsemtą mišką, tačiau kurį laiką bridę vandeniu, galiausiai išlipo ant sausos žemės. Toras susigretino su bendrakeleiviais ir prakalbo:
- Pelkės labai didelės, mes nespėsim kirsti jų per dieną, tad teks naktį praleisti jose.
- Vandenyje? – pašiurpo miledi.
- Ne, - vaikinas nusijuokė, – čia gausu salelių, vienoje iš jų ir apsistosime.
Toras paragino žirgą ir nurisnojo į priekį. Kernonas su Leticija pasekė jo pavyzdžiu. Kariui nedavė ramybės tas keistas sapnas. Kai tą kart prie Aivo altoriaus jis užpuolė sapnų rijiką, taip pat akimirką regėjo baltą vilką. Tada jis atrodė kaip iliuzija, dabar kaip sapnas. Čia tikrai kažkas buvo ne taip.
Žemė pamažu vėl ėmė žliugti. Medžiai retėjo, darėsi vis liaunesni ir aukštesni, o įprastus miško žolynus ir uogienojus ėmė keisti vandenyje augantys augalai.
- Girdėjau gandus, kad šiose pelkėse knibžda įvairiausių dvasių, - sušnabždėjo Leticija, baimingai dairydamasi aplink, - jos paklaidina žmones ir šie niekada neberanda kelio atgal.
- Dauguma dvasių bijo žmonių daug labiau, nei šie – jų, - tarė Toras ir padrąsinančiai nusišypsojo.
- Jeigu jas galim kirsti mes, tai vadinasi gali ir tie žudikai, - skeptiškai tarstelėjo Kernonas.
Vaikinas neigiamai papurtė galvą, sustabdė žirgą ir nulipo žemyn. Šioje vietoje vanduo siekė vos aukščiau pėdos, bet toliau prasidėjo tikrasis pelkynas. Pavieniai medžiai buvo labai ploni ir aukšti, tačiau viršuje jų lajos pynėsi vienas su kito ir skambėjo įvairiausiais paukščių balsais. Pro jas prasiskverbdavo tik menka dalis saulės spindulių, tad virš pelkių tvyrojo paslaptinga prietema. Po liūties pakilęs vanduo apsėmė plikas medžių šaknis, kurios laikėsi įsikibusios menkiausio žemės lopinėlio. Viską dengė aukštos žolės, tik kur ne kur matėsi tyvuliuojantis vanduo.
Leticija susižavėjusi atsiduso ir įkvėpė gaivaus oro į plaučius, bet Kernonas vis dar įtariai žiūrėjo į Torą.
- Kodėl tu toks tikras?
- Nes be tokio kaip aš, šias pelkes pereiti beveik neįmanoma.
Vyras dar žiojosi, tačiau sapnų rijikas pridėjo pirštą prie lūpų, duodamas ženklą patylėti. Jis kurį laiką klausėsi aplinkinių garsų, tada nusikabino maišelį su sausainiais ir tyliai prabilo:
- Dabar pasistenkit neišsigąsti, garsiai nekalbėti ir nedaryti staigių judesių. Jos labai baikščios.
- Kas? – sutartinai paklausė bendrakeleiviai.
Toras išsitraukė vieną sausainį, pritūpė ir švelniai sušvilpė. Kelias minutes tupėjo nejudėdamas, kai netikėtai jo veidą nušvietė šypsena, tada atlaužė gabaliuką sausainio ir ištiesė į priekį. Kernonas su Leticija įdėmiai stebėjo, ir staiga jų akys išsiplėtė iš nuostabos. Šalia Toro rankos atsirado nedidukė keista būtybė. Ji priminė žmogų, tačiau tebuvo maždaug pastarajam iki kelių, o žalios spalvos odą dengė smulkučiai žvynai. Didelės apvalios akys dabar buvo įsmigusios į vaikino delne gulintį skanėstą, keistos plėviškos ausys staiga išsiskleisdavo ir vėl priguldavo prie galvos. Padarėlis žvilgtelėjo į Toro veidą ir prišoko arčiau. Nedrąsiai ištiesė ranką, kurios tarpupirščius taip pat jungė plėvės, bet staiga prunkštelėjus žirgui, jis išsigandęs cyptelėjo ir nėrė kuo toliau nuo žmogaus. Karys jau žiojosi kažką sakyti, bet sapnų rijikas vėl pridėjo pirštą prie lūpų. Už žolių išlindo kelios žalios galvytės ir susidomėjusios stebėjo žmones. Šįkart nedrąsiai prie Toro prisigretino būtybė su nedidele plėvine atauga ant nugaros. Atidžiai sekdamas vaikiną, jis lėtai prisėlino prie jo, mikliai pačiupo gabaliuką ir atšoko atgal. Iš pradžių atidžiai apuostė, lyžtelėjo, galiausiai atsikando ir patenkintas net stryktelėjo. Tada godžiai sučiaumojo visą. Prie jo jau stovėjo keli padarėliai ir kažką tyliai švilpčiojo. Toras padalino likusią sausainio dalį ir ištiesė būtybėms. Pirmasis prišoko plėvėtnugaris ir pasiėmęs maktelėjo nė nekramtęs. Likusieji nedrąsiai pasivaišino likučiais ir džiaugsmingai sucypčiojo. Pasirodė dar daugiau tų žalių padarėlių, jie apsuko vaikiną ir šis nusijuokė.
- Sveiki, mažieji draugai, - tyliai tarė jis, išsitraukė daugiau sausainių ir padalino mažyliams.
