Dvasių VedlėPradžia
Grįžti į "Sapnų tikrovė" (4)
Janas stovėjo prie lentynos ir atidžiai peržiūrinėjo knygų nugarėles. Tada paėmė vieną iš jų, pavartė ir įkišo atgal. Jis buvo nedideliame kambaryje be langų, kurį apšvietė skaisčiai besikūrenantis židinys. Virš jo kabėjo dailios moters, garbanotais ugniniais plaukais ir deginančiu žvilgsniu, portretas. Šalia stovėjo nedidukas akmeninis stalelis ir patogus minkštas krėslas su atlošu. Viduryje gulėjo padengtas prabangus raudonas kilimas, o palei sienas stovėjo išrikiuotos lentynos su knygomis.
Į duris kažkas pasibeldė ir, nelaukęs leidimo, įėjo vidun. Urinas praleido į vidų dar vieną vyrą ir uždarė duris. Lordas išsitraukė kitą knygą ir pradėjo ją vartyti. Nepažįstamas vyras žengtelėjo artyn.
- Nelipk ant kilimo, - tyliai pasakė Janas.
Vyras stabtelėjo ties kilimo kraštu ir piktai įsižiūrėjo į Koralynės vadovą. Pastarasis glostėsi barzdelę ir žiūrėjo į knygą. Tada apėjo lentyną, atsisėdo į krėslą. Praėjo kelios slogios tylos minutės.
- Ir? – teištarė lordas.
- Mano vyrai jau beveik ją buvo pričiupę, bet... – nervingai prakalbo nepažįstamasis, kai jį pertraukė tylus, grėsmingas Jano balsas.
- Nori pasakyti, kad geriausi tavo žudikai nesugeba pribaigti vienos išlepintos mergiotės?
Vadovas net nepakėlė akių, jis pervertė puslapį ir skaitė toliau.
- Ji ne viena.
- Nejau tai kelia tiek problemų?
- Su ja yra patyręs karys ir dar sapnų rijikas, - lordas susidomėjęs pakėlė žvilgsnį į vyrą, - o su pastaraisiais visada buvo sudėtinga.
Praėjo dar kelios tylos akimirkos. Janas užvertė skaitalą ir nusišypsojo.
- Sapnų rijikas, sakai? – jis padėjo knygą ant stalo ir, susinėręs rankas už nugaros, atsistojo priešais židinį. – Geriau net būti negali.
Lordas pasilenkė, ištiesė ranką ugnies link, tada atsigręžė į žudikų vadą. Lėtai atgniaužė kumštį. Delne ilsėjosi nedidelė kibirkštėlė.
- Žinai, ugnis – visa ko pradžia, - balsas buvo tylus ir ramus.
Janas pakėlė ranką prie savo akių, apsuko delną ir kibirkštėlė peršoko ant pirmojo piršto. Nepažįstamojo veidu perbėgo baimė ir jis žengtelėjo atbulas.
- Ji yra nesuvaldoma, - jis užlenkė pirštą ir ugnis peršoko ant kito, - nesunaikinama, visa griaunanti ir be galo graži.
Kalbėdamas jis vis užlenkdavo po pirštą ir kibirkštis peršokdavo ant kito. Žudikas pasimuistė ir pasiglostė krūtinę, nes ją staiga kažkas tartum užgulė. Galiausiai lordas vėl pasuko ranką delnu į viršų ir ugnis suliepsnojo jame.
- Ugnis – visa ko pabaiga, - tai taręs vadovas sugniaužė kumštį.
Priešais jį stovintis vyras netikėtai skausmingai riktelėjo ir parklupo. Skausmas buvo beprotiškas, tarytum kas replėmis spaustų širdį. Žudikų vadas skausmingai sudejavo ir maldaujančiai pažiūrėjo į lordą.
- Planas keičiasi, ponai, - Janas nukratė ranką su pelenais ir vėl grįžo į krėslą.
Nepažįstamasis sunkiai alsavo. Skausmas, pervėręs krūtinę, atlėgo taip pat greitai, kaip ir atsirado.
- Sugauk sapnų rijiką, - tarė lordas, paėmęs knygą ir vėl ją atsivertęs, - ir atgabenk man.
- O mergiotė ir karys? – iškvėpė vyras, atsistodamas, bet vis dar sunkiai gaudydamas orą.
- Karys man nerūpi, mergiotė turi mirti, bet sapnų rijikas negali nukentėti.
- Bet...
Janas mostelėjo ranka, parodydamas, kad kalba baigta. Vyras nusilenkė ir apsigręžė eiti. Visą tą laiką prie durų stovėjęs vadovo patarėjas, išleido jį ir pats pasisuko eiti.
- Urinai, - pasigirdo patenkintas lordo balsas, - tu žinai ką daryti.
- Taip, mano pone, - senis nusilenkė ir išėjo lauk.
Praėjo geras laiko tarpas, kol Leticijai ir Kernonui pavyko prisibelsti į parduotuvėlės šeimininko namus. Šis apsimiegojęs išlindo pro duris ir gerai apibarė tokius ankstyvus svečius. Galiausiai apsirūpinę atsargomis, jie pamažu žingsniavo atgal į miestelio centrą.
- Nemanau, kad jis bepasirodys, - vėl skeptiškai prakalbo karys.
- Aa, kaip tu mane nervini, Kernonai, - mergina piktai kumštelėjo vyrą pašonėn, tada pastojo kelią, - lažinamės. Tu sakai, kad Toras negrįš, o aš sakau, kad jis bus ten.
- Gerai, - Kernonas atlaidžiai šyptelėjo, - iš ko?
Leticija prisidėjo pirštą prie lūpų ir susimąstė. Tada džiaugsmingai šoktelėjo ir klastingai nusišypsojo.
- Jei aš laimėsiu, tu daugiau net neužsiminsi apie tas savo dvejones, kad jis negrįš, jis pabėgs, pavogs ir panašiai.
- Bet jei laimėsiu aš, turėsi visada klausyti manęs ir daugiau gyvenime nuo manęs nepabėgti.
- Sutarta!
Jiedu sukirto rankomis ir nužingsniavo toliau. Pasukę už kampo, abu sustojo. Ten pat, kur išsiskyrė, stovėjo trys pabalnoti žirgai ir Toras. Jis glostė vieno iš ristūnų galvą ir šypsodamasis kažką jam kalbėjo. Leticijos veidą nušvietė plati pergalės šypsena.
- Matai, aš laimėjau, - ji laiminga nubėgo prie arklių.
Kernonas tikrai buvo nustebęs. Jis net nesitikėjo daugiau išvysti sapnų rijiką, o šis ne tik, kad nepabėgo, bet netgi parūpino žirgą jam. „Gal jis tikrai vertas pasitikėjimo“ – pagalvojo karys, kai priėjus Toras jam draugiškai nusišypsojo.
- Kaip ten mus persekiojantys žudikai? – paklausė Kernonas, užšokęs ant žirgo.
- Na, - Toras suglumęs pažiūrėjo į jį, - kol kas jų nematyti.
- Gerai, - karys paragino ristūną ir nužingsniavo keliu.
Leticija taip pat įsiropštė į balną ir nusekė paskui. Toras kurį laiką nustebęs žvelgė į Kernono nugarą, kai atitokęs liuoktelėjo ant žirgo ir prisivijo bendrakeleivius. Jie keliavo visą dieną tik kelis kartus trumpam stabtelėję užkąsti ir pailsėti. Visi buvo tyliai niūrus, ir kiekvienas dėl savų priežasčių. Artėjant nakčiai bėgliai pasiekė pakelės užeigą ir apsistojo joje.
Vos įėjusi į jiems skirtą kambarį, Leticija palaimingai griuvo į lovą.
- Esu išsekusi, - iškvėpė ji, - pagaliau vėl galėsiu išmiegoti lovoje. Dar jei galėčiau išsimaudyti, nieko daugiau ir nebereiktų.
- O kaip ten nuotykių ir kelionių troškimas? – paerzino Toras, įnešęs krepšius ir numetęs juos į kampą.
Paskui jį į kambarį įžingsniavęs Kernonas, su likusiais krepšiais, smagiai nusikvatojo. Mergina įsižeidusi įsikando į lūpą ir piktai nužvelgė sapnų rijiką. Šis tik nekaltai nusišypsojo. Kambaryje buvo tik dvi lovos ir staliukas, ant kurio stovėjo pastatytas žibintas, blausiai apšviečiantis visą kambarį. Langą dengė užuolaidos.
- Siūlau visiems nusileisti į užeigą ir pavalgyti šilto maisto, - prakalbo Toras.
Leticija pritariamai linktelėjo.
- Jūs eikit, aš nealkanas, - tarė Kernonas, priėjo prie lango ir apžvelgė lauką, - palauksiu jūsų čia.
Vaikinas gūžtelėjo pečiai ir išėjo paskui miledi.
- Negaliu patikėt, kad jis išleido tave vieną su manimi, - tarė sapnų rijikas.
- Nėra Kernonas toks piktas, kaip gali atrodyti, be to, - mergina laiminga nusišypsojo, - jis pralaimėjo lažybas.
- Lažybas?
- Ryte kai išsiskyrėm, mes susilažinome dėl tavęs. Kernonas sakė, kad tu pabėgsi, aš sakiau, kad ne. Ir aš laimėjau.
Toras nusijuokė. Vaikinui buvo kilusi mintis viską mesti ir sprukti, bet būtent Leticijos pasitikėjimas sulaikė.
Bėgliai nusileido į užeigą. Tai buvo tvarkinga vieta, kuriai vadovavo raumeninga ir atšiauri moteris, griausmingu bei tvirtu balsu. Niekas nenorėdavo jai prieštarauti. Ant užeigos scenos grojo vienišas gitaristas, prie vieno staliuko triukšmavo keli girti vyrukai, prie kito saldžiai susiglaudę muzikos klausėsi porelė. Paskutinis klientas tiesiog gulėjo užsikniaubęs ir snaudė. Toras su Leticija prisėdo nuošaliau. Mergina kurį laiką žiūrėjo į specialiu raiščiu aprištą sapnų rijiko ranką, kai šis, pastebėjęs jos žvilgsnį, paslėpė ranką po stalu ir šyptelėjo.
- Nereikia į ją taip žiūrėti, dar kas nors atkreips dėmesį, - tyliai tarė jis.
- Ką tas ženklas reiškia?
Toras atsainiai gūžtelėjo pečiais. Padavėja atnešė jų užsakymą, ir Leticija paprašė dar atnešti vyno butelį. Vaikinas klausiamai pažvelgė į miledi.
- Reikia atšvęsti, - tarė ji.
- Ką atšvęsti?
- Mūsų pažintį, - ji nusišypsojo.
Jie abu pavalgė, Leticija įpylė į stiklinaites vyno ir pakėlė savąją tostui.
- Už tai, kad patekau į kalėjimą ir ten sutikau tave, - iškilmingai pareiškė ji.
Toras nusijuokė, susidaužė ir gurkštelėjo. Mergina užsivertė ir viską ištuštino vienu mauku.
- Ar tu ne per... – sapnų rijikas užsikirto, nes Leticija staiga prisilenkė prie jo.
- Už ką tu buvai atsidūręs kalėjime?
- Na, - jis atsilošė, - aš padėjau vienam žmogui ir jis mane įskundė.
Leticija įsipylė dar, pasiūlė Torui, tačiau šis neigiamai papurtė galvą. Jis nustebęs žiūrėjo kaip dama per kelis kartus baigė beveik pilną stiklinę ir pagalvojo, kad Kernonas vėl įsius.
- Gal tau nereikėtų tiek gerti?
- Liaukis, - ji išgėrė dar, - mane persekioja žudikai, kuriuos pasamdė mano tėvas, tai kodėl aš negaliu truputį atsipalaiduoti?
- Labai jau greit atsipalaiduoji...
Leticija nusijuokė ir prisipylė dar. Butelis pavojingai artėjo prie pabaigos.
- Tau jau užteks, - Toras atėmė stiklinę ir tuoj buvo nudegintas pikto merginos žvilgsnio.
- Tu visai kaip Kernonas, - ji įsižeidusi susinėrė rankas ir užrietė nosį.
Į užeigą įėjo dar keletas vėlyvų keleivių. Muzikantas kaip tik užgrojo smagią dainą, o Leticija pašoko ant kojų, susvirduliavo, bet išsilaikė nenugriuvus. Jos skruostai buvo skaisčiai nuraudę, o rudose akyse degė ugnis.
- Pašokam!
- Ne, ne, ne... – Toras atsitraukė, tačiau Leticija sugriebė jo ranką ir išsitempė į užeigos vidurį.
Mergina nusikvatojo ir ėmė džiaugsmingai suktis, o, nežinodamas kur dėtis, Toras tiesiog trynėsi šalia. Visi žiūrėjo į juos, tad jis jautėsi labai nejaukiai. Staiga miledi vėl susvirduliavo, tačiau sapnų rijikas ją laiku pagavo. Leticija tyliai nusijuokė.
- Tu toks geras, - sušnabždėjo, - manau, kad galėčiau tave įsimy...
Ji užsimerkė ir nutilo. Alsavimas nurimo ir mergina pamažu giliai įmigo.
- Dievaži, - Toras atsiduso, nubraukė garbaną nuo veido ir, atsargiai suspaudęs glėbyje, damą pakėlė.
Užeiga prapliupo juokais, o vaikinas tik nusišypsojo ir nusinešė ją aukštyn laiptais į kambarį. Kernonas stovėjo prie lango, įėjus Torui, greit atsigręžė ir jo akys išsiplėtė.
- Kas nutiko?
- Aš nekaltas, - skubiai pasiteisino vaikinas, - ji pati padaugino vyno, net nespėjau apsižiūrėti, kaip apgirto.
