Kartą 1.Tyra

Kur sutikau Tave pirmą kartą? Berods prie vienišo medžio augusio mūsų mieste prie vienintelės didelės parduotuvės. Tu buvai su drauge, Jūs kalbėjotės, ir net užmetusi žvilgsnį į mane Tu neketinai pernelyg manimi susidomėti. Nors tai nebuvo atsitiktinis susitikimas. Mes taip tarėmės su Tavimi. Aš jau žinojau kaip Tu atrodai, o Tu – ne. Tas trumputis susitikimas man suteikė tiek daug vilčių, tikėjimo meile ir išsipildančių svajonių pojūtį. Tas susitikimas tetruko minutę. Ir to pakako abiems. Supratau, kad po valandos skambinsiu Tau, klausysiuosi Tavo balso ir būsiu laimingas.
Ta meilė suliepsnojo manyje. Aš taip troškau turėti mergaitę ir štai Tu esi! Taip tyrai mylėjau Tave. Ir  prasidėjo vasara, ir gera buvo lankyti Tave. Mes sėdėdavome Tavo kambarėlyje, klausydavome muzokos, čiauškėjome apie save ir pasaulį. Buvo gera.
Ir kartą aš išdrysau Tave apsikabinti. Tu neatstūmei manęs, o aš kaitau nuo įsibedusių Tavo krūtų. Džiaugiausi, kad Tu nesupratai kokios dar nepatirtų kūniškų malonumų bangos užliejo mane. Mane gasdino Tavo artumas. Buvau tik nekaltas berniukas, dar nežinantis ką suaugę vyrai veikia su moterimis. Tai buvo paslaptis, bet krūtys veikė! Jos svaigino taip, kad žiūrėdamas Tau į veidą išdrysau atsargiau prisiliesti lupomis Tavąsias. Tu nepabėgai, Tu atsakei ir aš pirmąkart paskendau glamonių rūke. Tuo metu aš buvau Tavo ūgio ir bučiuodamas negalėjau suteikti tokio galiūniško glėbio į kokį moterys mėgsta pakliūti. Mes buvome beveik vaikai. Penkiolika metų ir tyra širdis, daug svajonių ir mažai potyrių. Tai kryžkelė, kai gali eiti šviesos keliu arba pasirinkti pragarą. Glamonės tesėsi, įsimaišė pasivaikščiojimai miško takeliais, bučiniai medžių šešėliuose. Kažkas artėjo. Net abu nesuvokėme kas. Mūsų pokalbiai vitę šnabždesiais liudijo mus įsimylėjus, mes vis labiau egzistavome vienas kitam, o nesunaikintas tyrumas davė tiek daug malonumo kiekvienu priešingo kūno prisilietimu. Taip bijojau Tave sutepti. Ir nežinia kaip pirmą kartą išdrįsau pirštų galais perbraukti iki tol tik apsikabinimų metu jaustas Tavo krūtis. Dar kartą. Ranka nukaito, o Tu švelniai ją sudraudei. Bijojau net pajudėti – ar tik nepadariau ko baisau, ar nesugrius dabar mano meilės kupinas pasaulis?! Mes toliau keliavome takeliu susikibę rankomis, o Tu šypsijaisi žiūrėdama į mane. Supratau, kad nepyksti. Dar neprarastas tyrumas spinduliavo begalinį mūsų atlaidumą ir pagarbą vienas kitam. Mes nebuvome susipykę. Išsiskirdavome vėlai, kad kuo anksčiau vė susitiktume. Nepamenu nieko iš tos vasaros, kas nebūtų susiję su Tavimi. Tarytum kitko ir nebuvo. Nežinau kuo gyveno tėvai, ką veikė draugai, viską užtemdė pirmoji meilė.
Tavo kūno vilionės buvo tokios tyros ir vaikiškos, kaip ir mano gebėjimai pasinaudoti jomis. Nekalti paaugliai, nekalta meilė! Kaip aš to ilgiuosi! Ne patyrusių moterų, valdančių savo žavesį, o to nepakartojamo tyrumo. Taip būna tik kartą gyvenime. Vaikystė negrįžta, nekalti santykai irgi. Ir virpu net prisimindamas, kaip Tave bučiavau, kaip pirmąkart sėdėdama prie ežero Tu pasilenkei ir pro marškinėlių iškirptę pamačiau  Tavo baltą krūtį. Niekada Tau neprisipažinau apie tai. Bet tuo pat metu uždėjau ranką Tau ant pilvo ir atsargiai kilau link krūtų. Ir tai buvo pirmas karta, kai Tu man nedraudei, tik bučiavai mane, o aš negrabiai ieškojau būdo kaip atsegti liemenėlę. Tada sugriebiau  tą į delną telpantį šiltą kauburėlį ir nežinodamas kaip juos džiaugtis tiesiog laikiau jį rankoje, kaip mažą paukštelį – bijojau ir paleisti ir sugniuždyti. Svaiginanti vasara ėjo.
Kai grįžome į Tavo namus Tu įsikniaubei į mane ir pasakei – „pažadėk, kad daugiau taip nedarysi“. Aš pamintijau truputėlį ir pasakiau tikrai teisingus žodžius – „jei viskas baigsis, tada taip, bet jei viskas tęsis, tada bus dar daugiau“
Ir tai buvo tiesa. Tapat vakar aš jau glamonėjau išrengtas Tavo krūtis, ranka pirmąkart pakliuvo už kelnaičių, o pirštai skverbėsi į nepažintą drėgną, slidų ir šiltą kauburėlį. Tu stovėjai prigludusi, plačiai užmerktomis akimis, apsikabinusi mane, vis giliau alsuodama Aš tryniausi savo švelniu, dar bepūkiu skruostu į tavąjį, vieną ranka paniręs į Tavo gelmes, o kita stipriai apsikabinęs Tavo liemenį. Nežinojau šito alsavimo prasmės, bet jaučiau, kad Tau labai gera. Aš šnabždėjau, kad myliu Tave, o Tu tyliai dejavai -  „aš tave irgi“.
Nuostabu, kad ir po tokių glamonių men nepasidavėme pagundai ir nesugulėme. Tyra meilė tesėsi. Tu vis dar dievinai mane, o aš tariausi radęs neįkainojamą lobį. Dar nežinojau, kad mergaitės nebūna neįkainojamos.