Nusiimkite akinius ir nelaukite tęsinio

Pirmadienį prie jūros susitiko trys paprasti draugai. Tomas, Raimis (pravarde Rusalka) ir Petas. Jie visuomet čias ėdėdavo, kai neveikdavo turgus.
Trys tisdešimtmečiai herojai vilko koją už kojos jūros krašteliu.
Tomas vilko medinę,
Raimis gintarinę, o Petas guminę kojytę.
Herojai pirmadieniais mėgo šokinėti per bangas ir be paliovos girtis. Tomas pasakodavo kaip laimėjo karą prieš septynis
metus. Jo pasakojimas užtrukdavo 20 minučių, o tada
jis savo draugus apdovanodavo plačia šypsena bei tulpių vainikais
ir jie toliau žingsniuodavo
lyg nerūpestingi gėjai.
Trys narsuoliai
aukso ieškotojai
šokinėjo per bangas laukdami audros,
kai Raimis staiga netikėtai sušuko:
-Davai šį kartą aš papasakosiu slovakiškai?
-Kas už tai? - sutartinai paklausė du likę drąsuoliai.
- Krepšelis graikiškų riešutų, kaip ir už lietuvišką variantą. Na nebent jei truks ilgiau pridėsiu po utenos mėlyną.
- Nu nesvarbu. Varik.

Raimis 10 minučių dėstė savo neįspūdingą istoriją, kuri neva paaiškina,
kodėl dar vis dabar, 2009- ais metais,
jam pravėrus nasrus
ten sužibdavo
maža auksinė žuvelė.

Trys laimikiai sėdėjo ir lukšteno riešutus, lenvai lyg virtus kiaušinius.
Vėjas plaikstė jų moteriškus vainikus, o Petui dar ir kedeno plaukus.
Ilgi lyg tvora Peto plaukai nusidriekdavo maždaug metrą jam už pakaušio.

- Sėdim čia kaip tikri drąsuoliai!
-Oj bus audra. Reik tik palaukt. Tuoj bus.
- Atsimenat, kaip kieme mergos žaisdavo miki- miki- maus su gumyte? Sexi laikai buvo. Ir Irena tik nežaisdavo... Mat jos karūna įsipainiodavo į gumytę ir ji niekad nelaimėdavo. Šiaip Irena buvo paprastas nuoširdus žmogus. Aš atnešdavau jai saują siemkų ir pilną batų dėžę lauko gėlių. Tada mes...
- Ė ė ė ė! - užputojo Rusalka, - tu jau pradėjai pasakoti, o aš tai laiko nenuėmiau, kas bus, dabar galim susipainiot. Galim pavėluot. Ateis audra ir mes nespėsim nusiimti akinių.
- Nespėsim nusiimti akinų, - nuaidėjo du skirtingi draugų balsai.
- Taip nespėsim ir stovėsim kaip trys pagaliai, trys drąsuoliai aptaškytais stiklais.

Draugai buvo lochai, bet griežti. Jie staigiai stvėrėsi už auselių,
ir toliau,
atsargiai, kad nepražiopsotų audros,
šokinėjo per bangas.


Vos nepasakiau per balas.

Beje, iškarto noriu pasitaisyti ir žodį „vėjas“ keičiu į žodį „fenas“.

(Draugai atrodė paprastai, su rudais šortukais ir pablukusiais žydrais marškiniais. Visi trys liesi. Beveik nepastebimi, dažnai tiesiog susiliedavo su dangaus žydryne ir ruda žeme. Tačiau kaip asmenybės jie tikri herojai, labai drąsūs, didvyriški, patikimi, nemelagiai, mokantys planuoti savo laiką, džentelmeniški)