Paukščiai

Šaltas besiskverbiantis vėjas kelia juodas plunksnas. Virpantys medžiai, virpantis skrydis ir lėtai mąstančių juodų varnų būrys atlieka staigius posūkius, lyg beprasmiškai aistringame šokyje. Niekam nesvarbu, apdujusios stebėtojo akys palengva seka niekuo neypatingą vyksmą, tai praleisdamos scenas, tai susitelkdamos ties neesmingais skrydžio momentais. Filosofiškas, romėniškas žmogiškumas išskiria taisykles ir išimtis iš jų. Suprantama, jog kažką galima sužinoti, o kažkas liks nepažinta.
  Vienas atsiskyręs varnas nutupia ant retos žolės ir nejautriais nagais tarsi įsminga į šlapią žemę. Dėmesinga savireguliacija įžiūrima laike išsitęsusiame žvalgymesi po sužvarbusią laukymę. Tai pabrėžia paukščio autonomiškumą, išdidžią nepriklausomybę nuo savos rūšies – tamsiai raudono kraujo, kuris teka kiekvieno varno venose ankstyvą rytą. Palaidos pilkos varnos, besibūriavusios šalimais, nors nerodydamos nuostabos dėl įsibrovimo į jų grupinę erdvę, nustojo snapais knapsėti žemę.
  Varnas, tarsi pajutęs gėdą ar atstūmimą, jau išskėstais sparnais keliskart šokteli tolėliau ir pakyla, pradėdamas trumpą skrydį iki pilko, neseniai užgesusio žibinto. Nuo pat Helenistinės tikrovės pradžios dalis žmogaus skaldė tikrovę iki atomų, o kita dalis plėšė reikšmę iš matomumo gniaužtų. Be abejo, galima prisigalvoti daugybę šių žiūrų variacijų ir daug visokių kitokių regos protezų prisišriūbuoti. Esmė lieka ta pati – pasiekti eksponentiškai augančios laimės būseną arba absoliutų nieką. „Efektyviausias“ turėtų būti kelio ženklas, kurį pralekiame savo mintimis. Mintis neišvengiamai ir kontroliuojamai turi sekti veiksmai. Šiukštu nepasirinkime abejingumo, o jei jau tai padarėme, tai abejingumas turi būti racionaliai pagrįstas. Lygiai kaip varno vienatvė ir neatskiriamumas nuo būrio turi būti išdidūs ar simboliški.
  Iš kažkur šalimais esančio namo vėjas atneša pokalbio nuotrupas:
- Aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa! Skauda, ar supranti, kad skauda?
- Suprantu, atleisk, na nenoriu, atleisk, atleisk, atleisk. Aaaaaaaaaaaaa!
- Juk gali padaryt, kad neskaudėtų. Kam išvis tai man darai?
- Aš tiesiog atviras.
- Žinau, atleisk, tiesiog negaliu suprasti, nesuprantu.
- Nenoriu liestis prie šito pasaulio...
- Aš taip pat.

  Ar Jums kada nors vaidenos žmogus? Gal koks pamestas daiktas? Vaidenimasis – turiu omenyje ne tik objekto palaikymą kitu objektu, bet ir bendrą šabloną, vertinimo šabloną taikomą visam suvokiamam pasauliui. Juk neretai priprantam prie to, kur esame, kokie esame ir būsenos, kurioje esame, lygiai kaip vaikas pripranta būti pasaulyje, matyti, girdėti, tam tikru būdu interpretuoti. Gal, tik galbūt, mes lygiai taip pat priprantame vieni prie kitų, tų, kuriuos labiausiai pažįstame, tad žmones ir bet kokius daiktus sutapatiname su tais objektais, kurie užvis dažniausiai pasirodo.
  Turbūt nenustebinsiu pasakęs, kad savo subjektyvią visatą kiekvienas neretai laikome objektyvia, nes manome, kad pažįstame daugybę objektų. Bet, juk kažkurie tikrai dažniau, stipriau, ryškiau apsireiškia. Kyla klausimas: ar nepasmerkiu aš taip žmogaus pusiau atsibudusio paukščio vaidmeniui? Iš dalies, tačiau egzistuoja išeities taškas, gal net ne vienas, bet maniškis – pasitikėjimas, atrodytų gana patrauklus. Pasitikėjimas – tai priėmimas to, kas tau sakoma, už tiesą, gal, teisingiau, kaip variaciją tiesos, nes keli pusakliai varnai gali susivienyti į gana patikimą žinojimo būvį.
  Vis dėlto, argi taip besikooperuodami mes negyvename amžinoje paauglystėje? Paauglystę mes niekiname dėl jos laikinumo, nepaisydami jos maišto prieš tai, kuo mes tampame suaugę. Nemanau, kad „aš“ turėtų mus kada nors tenkinti. Juk išlieka tik tie, kurie nuolatos smerkia, nes jie miršta, o mirtis tai nebuvimo, nedarymo, nežinojimo, nejautimo, nesuvokimo, nepuoselėjimo priešingybė. Tik chaotiškai judant link daugio, stratifikacijos mes mirštam ir taip prisiliečiam prie esminio gyvybės elemento.
  Suplasnodamas varnas nesitiki tapti kažkieno dalimi, bet tampa. Jis tampa naujovišku suaugėliu – tokiu, kuris atmeta prisirišimą, priima vertybes ir kitų prisirišimą, paskirsto malonumo maksimumus. Egzistuoja atsiribojimo linija, „mano malonumo“ kontraktas – tapimo malonumo draugais kontraktas. Demonais tampa tie, kurie daug dirba siekdami tikslo, o ne tie, kuriems nesvarbu. Tas, kuris ne demonas, turės bent minimalų kiekį abejingumo. Buvimas naujovišku suaugėliu nėra netinkamas, tiesiog dar nedaugelis pajuto kaip toli galima nueiti, juk niekada nepajuntam, kol nenueinam.
  Varnas gyvena vieną ilgą dieną iki pat mirties, jo rytas prasideda naktį, o diena baigiasi rytą. Varnas kuria dalinimosi mintimis ir kūnu visuomenę, kurioje nėra priklausomybės. Varnas ar stebėtojas neturi savo minčių, nes suvokiama, kad jos tėra produktas to, kas gauta suvokiant gamtą.