Žingsniai

Žiūri toli, bet nieko nematai,
gal dėl to, kad per daug mąstai...
Klaikiai jautiesi, nejausdamas gyvenimo pilnatvės,
nes pilki vaizdai ir bespalvės gatvės,
primena tavo skausmą, gilios vienatvės...
Mintys dėliojasi ir sukasi ratu,
tu puikiaj supranti, kad eini nepramintu taku...
Per stipri tavo minčių tvirtovė,
žinai tik vieną - kuri savo istoriją...
Bet nežinai kaip sudėliot šitą dėlionę,
jauti siaubingą agoniją,
tavo širdį kausto bekraštė abejonė...
Ar baigsis tokia alegorija?
Gal kada ir išsipildys tavo svajonė...
Galbūt kadanors tu pakilsi į aukštesniųjų kategoriją...
O dabar tavo siela viena...
Nors aplink daug garsų, bet juk tu negirdi jų,
tavo sielą gniaužia tyla...
O jausmas toks, lyg tai būtų kažkieno padaryta klaida...
Ši istorija paprasta, bet vistiek visiškai nesuprasta...
Tu vis tylomis svarstai, ar nebūtų geriau, jei išeitum iš čia...
Pasibaigtų tada ta beprasmė kančia...
Tau idomu... Tu vis mąstai...
Kam reikalingi tie sukaupti žemiški turtai?
Už juos dažniausiai parduodami dirbtiniai jausmai...
Tu jauti, kaip nuo visko pavargai,
ir vėl žiūri, bet nieko nematai...
Stengiesi nuvyt mintis...
Pamatai kokia nuostabi ši naktis,
atidarai duris ir girdi, kaip stipriai daužosi širdis...
Tavo akyse tik liūdesys...
Tu ramiai žingsniuoji gatve,
o aplink tik šešėlių kraupus šlamesys,
tu aiškiai pajunti, kad kažkur skuba mirtis...
Ją kruopščiai slepia tamsioji naktis...
Tau ima atrodyt, kad sučiuptum ją ir laikytum delne,
nes be galo nori nebejaust veriančio skausmo širdies gilumoje.
Ir išgirsti švelnius garsus tik savo galvoje...
Koks nuostabus šis skambesys...
Ir štai tu beldi į duris...
Ar kas nors atidarys?