rašyk.lt: Kūriniai / žiūrintis dangun / II lengvučiai

2009 06 19

I

Rėkia sakiniais, kurių niekaip nesuprantu,
Gal ne mano kalba, barsto tą vasaros sniegą,
Akinančiom varnų plunksnom. Užkištom
Po medžioklės – plaukuose. Akustine muzika
Pasiekia mano ausis, kiek reikėjo nukeliauti,
Kad paimtume braškių, įbertume į dubenį.
Cukrumi apibarstytume ir pamerktume
Piene. Pakeliu šaukštą
Prie lūpų ir duonos, maitinu tuos, kurie
Nebegali pakelti. Gyvenimo...
Jūs reikšmingi, net silpni, kaip drugeliai
Vieną gyvenimo akimirksnį.
Griaustiniais peizažas užsikrėtė,
Unksmėje mano ištežęs šešėlis...
Kiek reikia paliesti žodžiais,
Kad išsisąmonintume, jog esame
Reikšmingi. Nepakanka kalbėti...

II

Lakštingalos pustoniuose, kai reikia ramybės
Mėlis atitveria visus kelius į miegą. Aš pasineriu
Visomis savo gyvasties jėgomis į tą vienintelį kelią,
Kurį pasirinkau. Padovanojau save vienintelei akimirkai,
Kai nebijau. Atsiduodu, kaip atsidavė man, kartais nemiegu,
Nes bijau užsimerkti ir užsimerkiu, nes bijau niekada
Neužmigti. Lakštingala migdomai veikia.

Blogas komentaras Rodyti?

2009-06-20 02:25

dėdė kurmis

Potencialūs. Pirmasis labiau - taurios mintys. Pradžioj pasivaideno, jog subjektas labai susireikšminęs, tačiau išrišai gerai. Nors su kalbėjimu padirbėti yra vietos. Sakykim - daugtaškiai blaško ir nieko neprideda pačiam eilėraščiui. "Pasiekia ausis" labai jau klišiškai. Geriau skaitytųsi, jei būtų daugiau originalumo. Kad ir paprasto. Tarkim "akustinė muzika įplasnoja į ausį", na, čia tik pvz. Kam vartoti išsireiškimus, kuriuos visi vartoja netgi paprastoj kalboj, jei visame eilėrašty tokios frazės iškrenta iš poezijos apvalkalo konteksto?

Antrasis silpnas, nelabai yra ką komentuoti. Arba viską, arba nieko. Žodžiu, paliksiu taip. Sėkmės. :)

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2009-06-19 22:39