Rašyk
Eilės (72027)
Fantastika (2158)
Esė (1686)
Proza (10316)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 28 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







- Viskas, kas sena, vežėjau, yra nuostabu, o kas labai sena - labai  nuostabu, - pasakė Edmundas Kulikauskas ir tylai sau nusijuokęs: - Iš tikrųjų, ką čia pasakiau, niekuomet  apie tai negalvojau. Esu girdėjęs, kad radijo karietoje  keleivį ištinka savęspi erdvė. Lyg atsirastume kitoje ir kitaip tvertoje šalyje. Keista. Norisi pritarti tokiam teiginiui. Ot, ir susidėk su vežėju. Atrodo, pats juo taptu, - buvo linksmas Edmundas ir timptelėjęs vadžias, paklausė žirgo vardo.
    - Ygaga.
    -Puikus vardas! - pagyrė. Šįkart timptelėjo energingiau: - Nagi, Ygaga, parodyk ką gali!
    - Ne, ne, Ygaga. Nerodyk, ką gali, - paimdamas iš Edmundo vadžias pasakiau ir priekaištingai: - Pone, taigi miestas. Nuo Ygagos kanopomis įskeltų žiežirbų,  neduokdie,  dar automobiliuose benzinas užsidegs. Vilnių sudeginsim.
    - O kad tave kur! Nepagalvojau apie tai, - nuoširdžiai pasakė Edmundas, o po kelių sekundėlių: - Sustok, vežėjau. Atvažiavome.
        … Publikos buvo gal apie pusšimtis žmonių. Už staliuko priešais ją ne lyg susirinkimo pirmininkas sėdėjo  gražus žmogus ir sakė:
    - Ponios, ponai ir visi, kas čia esame, suvokime, jog atėjome čia, kad sužadintume visuomenėje gerą apetitą. Gal labai viešai nesakykime, bet susirinkome, kad pristatytume, nu, tokį saldų vieną gaminį, kuris paremtų Valdovų rūmų fondą.
    - Kas jis?
    - Tai Algirdas Vapšys. Lietuvos statybos inžinierių sąjungos pirmininkas, - pusbalsiu pasakė Edmundas Kulikauskas. Ir savo ruožtu irgi pasitaravo, ar vežėjai turi savo sąjungą. Deja, negalėjau pasakyti, ar ją turi, ar ne.
    Netrukus pono Algirdo Vapšio pakviestas į priekį išėjo Saulius Andrašiūnas:
    - Tai Pilių direkcijos direktorius, - jau tylesniu balsu pasufleravo Edmundas.
    „ Fui! Toks gražus, solidus žmogus, o taip nejaukiai skamba - “direkcijos direktorius”, - sumečiau papeikimą mintyse ir buvo smalsu girdėti:
S. ANDRAŠIŪNAS: Yra dr. Kitkausko padarytas projektas, kuriuo atkurtas hipotetinis buvusių Valdovų rūmų vaizdas. Padaryti archeologiniai tyrimai beveik visoj pastato teritorijoj. Žinom, kokios geologinės sąlygos ir kaip reikėtų statyt.. Taip, žinom, - paakcentavo ir iš šitų pono Sauliaus sakinių jau supratau, kad patekau ne į tą kompaniją. Vieni žodžiai buvo girdėti: „archeologiniai tyrimai“, „geologinės sąlygos“... Na, o su kuo valgomas “hipotetinis buvusių rūmų vaizdas“? Bet Dievo daugiau mažiau visur yra. Pasirodo, jo ir čia būta. Išgirdau, kaip Edmundas kušta į ausį:
    - Hipotetinis - tai pono Kitkausko moksliškai pagrįstas spėjimas.
    - Spėjimas?
    -Sakykime taip: loginis  sprendimas, - paaiškino Edmundas, matyt, pamanęs, kad to mano protui užtenka. Aš irgi nedrįsau, net nemačiau reikmės kalbėti apie dalykus, kurių neišmanau. Ir dalis Sauliau Andrašiūno kalbos praslydo pro  ausis. Kai suklausau, girdėjau:
S. ANDRAŠIŪNAS: Ko neturim?
      Neturim jokių planų, kaip rūmai atrodė iš vidinės pusės. Labai trūksta istorinių - archyvinių tyrimų. Praktiškai neieškota kitose šalyse. Gal ten kas nors yra. Galbūt galima rast, tačiau jeigu nebeturėsim nei lėšų, nei galimybių, tai reikės vertis tuo, ką turim.   
    Mes tvirtai žinom, kad ant atkastų pamatų Valdovų rūmų atstatyt nebegalim.  Reikia kažką tai daryt – sutvirtinimais iš šonų ar kokiu kitokiu būdu stiprinti pamatus. Ir reikia pradėti dirbt. Reikia! Dabar kalbų daugiau negu Dievo. Rūmų padėtis yra, nu, nepasakyčiau, kad tragiška. Jeigu negalvojom jų atstatyti, tai nereikėjo daryt to, kas dabar yra padaryta. Praktiškai visi pamatai yra atkasti. Kiek įmanoma apsaugoti – apsaugota. Pastatyti angarai. Tačiau jie neapsaugo nuo žiemos, nuo drėgmės, kuri eina iš apačios. Ir laimė, kad praeita ir ši žiema buvo nešaltos. Didelių sugriovimų nepadarė.
    “O gal radijo karietos ištakų irgi reikia ieškoti ten, praeityje? Turiu karietą, o nežinau, kokia lemtimi atsirado mano žinioje”, - pagalvojau ir atsiminiau anksčiau pasakytus Edmundo Kulikausko žodžius, kad, girdi,  “viskas, kas sena, vežėjau, yra nuostabu, o kas labai sena - labai  nuostabu”.
    Kiek jo žodžiuose tiesos, žinoma, spręsti nesiėmiau. Bet tuo metu Saulius Andrašiūnas prabilo apie Valdovų rūmų atstatymo kainą.
S. ANDRAŠIŪNAS: Negaliu pasakyt, kas kiek kainuoja, nors to labai norėtųsi. Pagal ekonominę prognozę šitie rūmai turėtų kainuot 115-114 milijonų litų.
    Šiuo metu jokie darbai dar nevyksta, kadangi nėra išskirti pinigai. Negautas ir tas milijonas, kuris šiemet  numatytas. Jeigu prie jo dar turėtume bent pusantro milijono iš kažkur, tai mes sugebėtume pasidaryt projektus pamatų sustiprinimui. Kaip minėjau, svarbiausia yra išsaugoti, ką jau turime.
    Supratau, kad čia susirinko žmonės, kurie į Valdovų rūmus jau seniai įėję. Vaikšto po juos, varsto duris, žiūri kas, kur ir kaip. Ir net patiki, kad kuomet jie tokiuose rūmuose - jiems net istorijos nėra. Juk atrodytų, reikia sakyti, kad XIV amžiaus pradžioje Gediminas šituose rūmuose rašė laiškus į Vakarų Europos miestus. Bet sakau, kai šie žmonės jau savyje atstatė tokius rūmus, tai praeitis įsilieja į dabartį ir svarbiausia jiems nesutrukdyti Gediminui tuos laiškus rašyti.
    Arba vėl. Atrodytų reikia sakyti, kad šiuose Valdovų rūmuose XIV amžiuje gyveno kunigaikštis Algirdas. Bet - ne! Kas tokius rūmus turi savyje, jiems jis, Algirdas, ir dabar juose gyvena, augindamas juose ir savo sūnus.
      Arba ir vėlgi. Atrodytų, reikėtų sakyti, kad XIV amžiaus pabaigoje iš Vilniaus į Krokuvą vainikuotis Lenkijos karaliumi išvyko Gedimino anūkas Jogaila.  Bet tokius rūmus širdyse turintiems irgi atrodo kitaip -  rūmuose tik sujudimas, tik šurmulys, tik visų kulversčia puldinėjimas, kad: ar girdėjot, ar žinot, jog Jogaila rengiasi  palikti rūmus? Žodžiu, anot poeto:
          Svaigus tas klaidžiojimas savyje,
          Saldus žiūrėjimas į savo aušrą”     
    Bet.. antai, savo žodį tarti čia susirinkusiai publikai eina Vytautas Urbanavičius. Ką pasakys? Va, šį žmogų jau asmeniškai žinojau. Ir atrodo, kad  pirmą kartą su juo susitikau dar sovietmečiu Pionierių rūmuose.  Bet… ša! Jis visuomet  žino, ko iš jo laukiama ir sugeba pateisinti publikos viltis..
    - Ša, paklausykim. Gal jau atėjo laikas išgirsti apie  saldų gaminį, kuris remia Valdovų rūmų fondą.
    Buvo 2001 metų kovas.
                                                                      (Bus daugiau)
2009-06-18 00:03
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-21 16:13
Ferrfrost
- Viskas, kas sena, yra nuostabu, o kas labai sena - labai nuostabu. Simta procentu pritariu! Valdovu rumu tema dabar vos ne skandaline, bet labai idomu jusu poziuri i tai skaityti. Daug ka kitaip imu suprast. Jus gal turite tikrai bendro ka su politika ir istorija, nes labai jauciasi tai sioje naujoje jusu prozoje. Tikrai daug klausimu gimtsta perskaicius. Stiprybes jums ir geros kurybos linkiu!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą