Jazminas bulves augina delnuose

Niekad nebuvau protingas žmogus ir iš geležies aukso nenuliejau, bet išauginau medį ir sušėriau jį pasauliui.

Brendu per tą purviną vagą skaičiuodama išstenėtus žingsnius. Suskaičiauvau net trisdešimt. Štai kumelė! Pakratau koją ir toliau kinkuoju, o šešėlis visas šlapias ir pilkas kaip žemė linguoja šalia. Trūkt, trūkt, tąso rankas plūgas. Ir žergloju taip, kol purvas baigiasi ir pieva atsiveria man po kojomis. Nukrentu ant kačiu dalykėliais dvelkiančios žolės kupstelių ir trindamai šluostausi prakaito lašus besibraunančius mano kakta.

Girdžiu lyg iš po žemių skambančią muziką, mano kaimynai leidžia techno, club, ir taip, kad indėnai sugulę šimto arklių dundesį girdėtų. O jie mašinoje sėdi ir kaži ką veikia, tik kartais išlenda, nueina į garažą ir ten pasikrapštę grįžta  „ložėn“.

Kačiukas toks juodas kaip angliukas vis srykčioja ir maldauja kasnelio, savo tuščiam pilvukui, o mano rankose tik šakelė jazminų. O kvepia jie šaldžiai kaip medus. Bandau vis lyžtelti žiedelį, gal pajausiu tą saldumą, permerkusį kvapą. Ir tik nusiviliu karstelėjusiu prieskoniu, kertančiu liežuvio galiuką. Pritūpiu ir tiesdama ranką saldžiu balseliu kviečiu katinėlį arčiau, kad bent paliesti galėčiau, bet jis lyg kiškis tik strykčioja į visas puses ir neprisileidžia tas laukinis eržiliukas. Visi tie vyrai tokie, vilioja grožiu ir žaviu snukučiu, o vėliau deda į kojas ir tik kyšantį uodegos galiuką iš už durų pamatyti gali, bet aš nepasimetusi trinktelėjau durim ir tą galiuką prispaudžiau... Ups... Taigi, staigiu ir įgudusiu „katgaudžio“ judesiu čiupau jį ir prisitraukiau glėbin. Taip besivartaliodama po žemę visa šlapia nuo rasos pasidariau.

Nuskynus žiedelį sušėriau kačiukui, kad jo gyvenimas būtų saldus, nes tik kartūs dalykai priartina saldžius. O likusias šakeles pamerkiau į vazą ir naktį gulėdama pūkų pataluose valgiau jasminus, užaugusius tarpvagy ir jaučiau tą saldų bulvių skonį slystantį gomuriu.