Kai dangus virš manęs taip žemai, taip žemai,
Ir mėnulis ant klevo viršūnės nukrinta,
Jo baltutės dukrelės - žvaigždutės linksmai
Šoka tylųjį šokį, kol rytas prašvinta.
Į mažąsias šokėjas su meile žvelgiu,
O mėnulis nuslysta nuo medžio, vėl kelias.
Negaliu nė trumpam aš sumerkti akių,
Noriu skristi į šviesą, tarytum drugelis.
Bet nutolsta dangus, jau nelieka žvaigždžių,
Saulėj tirpsta ir nyksta pilkieji šešėliai.
Supa klevas šakas ir niūniuoja, girdžiu,
O krūtinėn įpuola toks nerimas vėlei.
Nepamirškim, kad poezijos kūriniai daugiausia eiliuoti, neapverskim visko aukštyn kojom. Dienos triukšmas, ryški šviesa dažnai trukdo susikaupti, todėl naktis - saldus metas, kada gali pabūti su savimi, su gamta ir su Kūrėju...
Mieloji Erato, Jums rimas nepatinka, jau seniai pastebėjau. Nesuprantu, kodėl iš viso tokius kūrinėlius skaitote? Nejaugi tik dėl komentarų?Jeigu man tolima, aš praeinu pro šalį.
Eilėraščio veiksmas - sapnas? Nes skrieja tokie besiliejantys vaizdai, pakartojimai primena lopšinę, gražu, lengva.
Tačiau rimas labai nepatiko. Nepykite, bet jis tiek atidirbtas, kad jausmo įžvelgti darosi sudėtinga. Retsykiais rodosi, kad žodžiai parinkti tam kad rimuotųsi, o ne tam, kad išreikštų reikiamą mintį, arba atvirškčiai, gerų žodžių atsisakyta vardan gero, taisyklingo, tobulo rimo ( pvz: šešėliai/vėlei)
Bet čia tik subjektyvi, neprofesionali nuomonė. Nesupykite
"Kai dangus virš manęs taip žemai, taip žemai,
Ir mėnulis ant klevo viršūnės pakibęs,
Jo baltutės dukrelės - žvaigždutės linksmai
Šoka tylųjį šokį, rytas kol neprašvitęs.
Į mažąsias šokėjas su meile žvelgiu,
Atitrūksta mėnulis nuo medžio - vėl kelias.
Negaliu nė trumpam aš sumerkti akių,
Noriu skristi į šviesą, tarytum drugelis.
Bet nutolsta dangus, nebelieka žvaigždžių,
Saulėj tirpsta ir nyksta pilkieji šešėliai.
Supa klevas šakas ir niūniuoja, girdžiu...
O krūtinėn įpuola toks nerimas vėlei."