atvašynai ir aronijos

lyg tąsyk, kai mėgdavau slapstytis aukštose lapijose,
ar atvašynų raizgaluose, pilnuose keistų uogų ir sulaukėjusių sodmedžių.
ar tada, kai dariau vieną iš pirmųjų savo rimtų nuodėmių,
išlukštendama voką ir prarydama raides –juodmėlynes aronijų uogas,
numalšinančias mano ilgesį ir bundantį nerimą.
tai buvo kareivio laiškas savo mylimajai, kurį ji gavo laiku ir skaitė tarytum pirmoji,
tai buvo mano mylimojo laiškas tada, kai dar nebuvau nieko mylėjusi.
kodėl nenuėjau pavydo žaizdomis, aitriausiomis votimis,
tik gydančiais suvokimais – net jei niekas niekada,
vis tiek –niekada, nes tokios vagystės nesugrąžinamos?
gal man tada nebuvo tik dešimt ir neturėjau atvašynais priaugusios sielos?
gal man dabar tiktai dešimt, kai stoviu rami tavo soduose tarp tobulų atvašynų,
akimis surinkinėdama aronijų uogas? jos atviros ir nuodėmės, tikriausiai, nėra,
tiktai kūnas... jeigu sujudėčiau, jis virstų kažkuo neturinčiu ataugų,
gal raisto gyvatėm, žalčiais, baltagalviais glodenais,
stačiomis besiglaustančiais tarytumei žmonės...
dabar tiktai taip norėčiau liesti tave – tobulai kaip gyvatės
besiglostančios galvomis ir paskui jas vingriai bėgančiais kūnais.
jos gali vyniotis aplink ir judėti nuolatos,
nuolatos nesustabdomai glaustis slydimu apglėbiant tai kas brangiausia.
vočių nėra, kaip ir tąkart, tik noras stovėt neišžengiant,
laukinis noras amžinai pasilikt atvašynuos ir valgyt aronijų uogas.