2009 06 13
Vandenio atspindžiuose
Kirbėjo vėjo šiaušiami karklai...
Glostė švelniai paviršių
Ir tyliai braškėjo. Po jais stovėjo
Minimalizmo ištroškęs Dievas
Persisotinęs viskuo, nes jis pats
Buvo viskas. Išnagrinėjęs medžius iki
Mažiausių chlorofilų, perskrodęs
Iki šerdies savo žvilgsniu.
Stebėdavo kaip teka sula,
Kuri buvo gaivinanti, žmonės
It vampyrų gauja susirinkdavo
Dalintis. Gerdavo iš svetimų delnų
Jausdami brolystę. Pasisotinę savo besotystę
Parkrisdavo po nualinto
Medžio šešėliu – apsigobdavo juo
Ir laukdavo kitų. O Dievas tylus,
Bet burzgiantis kaip bitė, stovėjo
Ir matė, kad tai niekada nesibaigs.
Jis niekad nepakeldavo ir nemesdavo
Net akmenėlio į minią, nes pats nebuvo
Be nuodėmės. Kiekvienas medžio dievas,
Kaip kiekvieno žmogaus žvaigždė
Aukštumoje rodo, kaip reikia užsidarius
Tapti beribiu. Bet mes neišnaudojame
Visų galimybių,
Nes niekad nesuvoksime kokia erdvė
Plyti už mūsų žvilgsnio galimybių.
Kartą jis nusidėjo, tai buvo senai,
Bet juk amžini viską prisimena,
Tik mes galime prisiminti nedaugiau,
Nei savo gyvenimo fragmentus,
Jei sutiksit jis jums papasakos
Tą istoriją dabar užsiminsiu, jog
Stebėtojas buvo kraujo raudonumo mėnulis
Galit paklausti ir jo...
Perskrodžiu tave... laike
Kodėl neverti senti jų?
Aš rašau, o jie, tik
Sergi medžius, bet
Neverti jų...