Ties riba (12)

Atšventęs Kalėdas namuose Vytas, likus porai dienų iki Naujųjų metų, – ir vėl pas seserį Birutę. Laimutė jau nuo Kalėdų atostogauja, ir jie tą pačią dieną susitiko. Susitikimas jau visai ne toks, koks buvo vasarą. Vytas sveikindamasis mergaitę pabučiavo, o ji nė trupučio nesipriešino. Atrodo, kad išsiskyrimas juos dar labiau suartino. Abu susėdo jos kambarėlyje ant sofos. Vytas Laimutę prisitraukė arčiau savęs ir apkabino. Padėjusi galvą vaikinui ant peties iš malonimo ši užmerkė akis.
– Kodėl taip ilgai tekdavo laukti atsakymų į mano laiškus? – papriekaištavo Vytas, vis arčiau glausdamas mergaitę prie savęs. – Juk žadėjome vienas kitam dažnai rašyti?
– Stengiausi, – teisinosi Laimutė, – bet ir pats suprask... Paskutiniai studijų  metai, pavasarį egzaminai, begalės darbo.
–Žinoma, suprantu, todėl ir nepykstu. Paklausiau tik šiaip, nes labai laukdavau, o kai nesulaukdavau, tai visko prisigalvodavau. Kai sulaukiu iš tavęs laiško – man šventė, kai ilgai reikia laukti – liūdna.
– Na, nieko. Neužilgo pavasaris, baigsis mokslai, prasidės naujas gyvenimas. Būsiu laisva kaip paukštis. Atostogausiu, ilsėsiuosi... Jeigu gausiu darbo, tai dirbt pradėsiu tik rudenį, o per vasarą susitiksim dažniau. Jei tik tu panorėsi... Nereikės nė jokių laiškų.
– Linksmai praleisim šią vasarą. Pažadu. Nuvažiuosim pasižiūrėti, kaip aš gyvenu, susirasim pramogų ir čia pat, vietoje. Galėsim nulėkt prie jūros. Mes linksmai pagyvensime...
Visas tas likusias dienas iki Naujųjų metų sutikimo visi labai užimti. Ypač moterys. Kepimai, virimai, švarinimasis. Tadas išvažiuoja į komendantūrą, Budrys prie savo darbų, o Vytui nėra kuo užsiimti. Jis gulinėja, skaitinėja, žaidžia su mažuoju Tomuku, tyko progų pabūt su Laimute, bet jų šiuo metu labai mažai. Jos abi su Birute sukiojasi virtuvėje prie didžiulės krosnies, kažką maišo, minko, kočioja. Laimutė trikampe skaryte pasirišusi plaukus, su languotu „žiursteliu“, tešluotom rankom ir miltuota nosimi, vos pamačiusi virtuvėje Vytą, įbruko jam į rankas puodą su dideliu mediniu šaukštu ir liepė sukti cukrų su kiaušinių tryniais.
– Ar ilgai čia reikės trinti? – nelabai noriai sėdasi ant suolo Vytas su puodu rankose ir palaižo saldų šaukštą.
– Kol ištirps cukrus, – atsako jam Laimutė, – ir suk tik į vieną pusę. Nemaskatuok su šaukštu bet kaip, kur pakliuvo.
Pavakariais antrame aukšte jau baltai užtiesti ir puošniais indais padengti stalai. Pasirodė ir pirmieji svečiai – kaimynai iš vienkiemio. Jau ir Sauliukas pasiųstas į kleboniją.
Kai įėjo Ramutė su Dovydu,  Vytas sėdėjo su Laimute nugara į duris ir atsistojęs atsisuko tik tada, kai Birutė Vytui juos pristatė:
– Čia gerbiamas daktaras su žmona, o štai mano brolis Vytas. Jam bus labai malonu su jumis susipažinti.
Sunku įsivaizduoti, kaip pasijuto Ramutė su Dovydu, išvydę Vytą.  Bet ir tas vos atsilaikė:
„Ramutė, o su ja, net sunku patikėti, – žydas. Ir, kaip reikia suprasti, – jos vyras daktaras. “
Karšta kraujo srovė plūstelėjo į širdį ir per kojas – lyg kas mietu būtų tvojęs. „Nieku gyvu to negali būti. Kas čia darosi? Kažkoks absurdas, nieko bendro neturintis su tikrove... Baisi apgaulė ir akių dūmimas. Jie tik vaizduoja vyrą ir žmoną, o visi įsitikinę, kad taip yra iš tikrųjų. Niekšai... Kaip jie drįsta apgaudinėt padorius žmones? “