Vieno katino sapnas

Viltis. Jos pilni visi šalia riogsantys narveliai, jos pilna visa prieglauda. Mes ja kvėpuojame prabudę rytais, mes su ja užmiegame prisidūkę vakarais. Jos mums duoda su ėdalu, ją randame šiltose rankose, kurios patiesia mums kraigą. Ją matome akyse, kurios mus prižiūri, ją jaučiame švelniuose paglostymuose, kuriais esame kasdieną lepinami.
Viltis. Tik ji vienintelė. Daugiau mes nieko neturime. Ir tos šiltos rankos, mylinčios akys – ne mūsų. Mes neturime namų, esame glaudžiami prieglaudoje. Mes – niekam nereikalingi gyvūnai, surinkti iš klaidžių gatvių, šaltų rūsių, nelaukiančių daugiaaukščių laiptinių. Ir dabar mes čia. Daugeliui mūsų tai paskutinė stotelė. Mes žinome, kas mums atsitiko. Mes laukiame...
Šalia mano narvelio gyvena didelis katinas vardu Valerijonas. Nežinau, kodėl prieglaudos merginos jam davė tokį vardą – jis visiškai neatspindi mano kaimyno charakterio. Valerijonas per dienas gulinėja, pakyla tik paėsti ir palakti. Visada gudriai prisimerkęs stebi aplinką ir, kaip visi, laukia. Tik laukia jis kažkaip kitaip. Didžiulė plėštinė žaizda jo nugaroje, kurią paliko aštrūs kaip peiliai šuns dantys, yra užkrėsta ir negyja. Įdomu, ar primerktose Valerijono akyse dar yra bent kibirkštėlė vilties?
Besivalydamas kailiuką visąlaik pavydžiai nužvelgiu priešais mano narvelį dūkstančius du mažus kačiukus – Angliuką ir Velniuką. Jie yra didžiausi mūsų prieglaudos triukšmadariai. Jų narvas tiesiog siūbuoja į šonus ir šokinėja nuo padūkėlių žaidimų. Jiems dar viskas prieš akis. Jų mažose ir spindinčiose akytėse žaižaruoja naivus ir nepaliestas gyvenimo džiaugsmas. Girdėjau, kad rytoj atvyks jų pasiimti. Jie kažką sužavėjo ir dabar turės savo nuosavas mylinčias akis ir rankas, kurios jais rūpinsis. Tai suteikia vilties.
Sunkiausios būna naktys, kai viskas aplinkui nutyla, nurimsta ir tenai kažkur už prieglaudos langų dieną gaudęs miestas - tada laukimas pasidaro dar aštresnis. Gulėdamas skaičiuoju širdies dūžius. Ryto nelaukiu, kad nenusineštų vilties. Ir tik paryčiui, uodegos galiuku užsidengęs nosytę, užmiegu. Užmiegu ir sapnuoju... Klysta tie, kurie mano, jog gyvūnai nesapnuoja. Dar ir kaip sapnuoja. Tik aš visąlaik sapnuoju tą patį sapną. Sapnuoju, kaip praplėšęs traiškanotas akytes pirmą kartą išvydau šį pasaulį – tamsų, drėgną ir šaltą rūsį, kaip glaudžiausi prie benamės, bet šiltos mamos. Sapnuoju, kaip klaidžioju painiomis miesto gatvėmis, kaip karstausi šiukšlių konteineriais ieškodamas maisto likučių. Sapnuoju, kaip šaltais žiemos vakarais šildausi įlindęs tarp katilinės vamzdžių, kaip bėgu nuo ant manęs siundomų šunų, ar įsliuogiu į medį gelbėdamasis nuo į mane akmenis laidančių vaikų. Sapnuoju, kaip mane nusilpusį ir leisgyvį nuo žemės pakelia švelnios moteriškės rankos, o šiltos jos akys priverčia viltingiau plakti mano širdelę.
Prabundu. Pakeliu galvą, apsidairau. Valerijono nebėra. Jo narvelyje nerimastingai blaškosi nauja katytė. Angliuko ir Velniuko narvelyje karaliauja ramybė ir tuštuma.
Dabar tiksliai neprisimenu, kada praradau viltį – ar kai moteris baltu chalatu ir guminėmis pirštinėmis, apžiūrėjusi praplikusią ir skaudančią mano letenėlę, neviltingai pakraipė galvą, ar tada, kai purvinu kombinezonu vilkintis vyras kažko man sušvirkštė ir aš užmigau. Tik mano sapnas manęs jau neaplankė...