Vasarvidis

Pageltusį nuo laiko popierių ji nešėsi užantyje. Kažkur už nugaros blaškėsi keli pusamžiai pieštukai, obuolių kompotas gertuvėje ir senu fotoaparatu padaryta brolio nuotrauka. Jau švito, o ūkanos vis dar vinguriavo tarp praeito dešimtmečio mados basučių, sudilusiais dirželiais, tarsi vėgėlės.
            Jos veidas meiliai šypsojosi, lyg stebėdamas lauke žemuoges renkančius anūkus. Viso labo tada ji regėjo tik rapsais apžėlusį lauką, vos besilaikančią ant pamatų trobą aprūkusiais langais, kelias karves prie girdyklos, seną gluosnį pavargusiomis šakomis, niūrų ir dar nepabudusį krūmokšnių kupstą bei savo žilus, vyšniomis kvepiančius plaukus, išdrikusius iš kuodo.
            Jos vis dar tvirta raukšlėmis išvagota ranka rėmėsi į nedidukę lazdą, kurioje raitėsi žalčio fragmentas. Ji judėjo į priekį tarsi kareivis, ieškantis minų. Užtikrintai, bet atsargiai. Neduokdie, jos keliai susikirstų su gyvatės, kuri prieš gerus keturiasdešimt metų sugėlė grėbiant dar šviežią šieną. Net ir visai nedidukas bamblys, neapdairiai skindamas dobiliukų galvas, įgeltas bitės, kitą kartą žinos, kas ten per gyvis ir bus atsargesnis. Taip jau šiame sviete sutvarkyta.
            Ryto kvapas savo gaiva nenusileidžia niekam. Tai tarsi savotiškas eteris. Įkvėpus, išsivėdina visi piktumai ir kitos negerybės, palikdami vietos ramybei ir vienai kitai įdomiai minčiai. Užplūsta prisiminimai, tarsi didelis senas nuotraukų albumas, kuriame ji regėjo patvory žaidžiančius murzius, mamą su prijuoste, skinančią juoduosius serbentus. Taip pat ir tėvą, girdantį pavargusius arklius. Dar vyriausiąjį brolį – pasitempusį ir su uniforma, išjojantį kažkur toli (kaip tėtis sakė). Visi jo laukė grįžtant. Ir ji pati laukė. Nte padėjo mamai megzti jam vilnonį šaliką žiemai – taip stipriai ji buvo pasiilgusi -, bet brolis taip ir negrįžo. Taip ir liko toli.
            Ji užvertė nuotraukų albumą ir dirstelėjo per petį. Ūmai išgirdo kanopų dunksėjimą, net jautė silpnus pasagų smūgius į žemę. „Gal brolis grįžo? “ – pamanė ji, bet paskui ją niekas nejojo. Ir iš viso, nieko ten nebuvo, išskyrus seną apgriuvusį trobesį. Ji giliai atsiduso, sustojo ir pažvelgė į priekį. Jau nebetoli. Jau girdėjosi upokšnio skubėjimas ir kiekvieno akmens kutenimas šlapiais pirštais.
            Moteris nusileido stačiu šlaitu ir iš žolyno įžengė į duobėtą žvyrkelį. Atsiminė, kaip jaunystėje kartą, vėlai vakare, Povilas ją lydėjo iš gegužinės. Ar nuobodu vaikėzui buvo, ar ką, bet pradėjo jis pasakoti nebūtas istorijas, kaip paupyje saulei nusileidus velnias žmones klaidinąs. O tie nelaimėliai paklydę, nuburbuliuoja raiste taip ir nesurasti. „Gal brolį irgi paklaidino? “ – pagalvojo tada.
            Dar pasakojo apie Vaišnorų Rimvydą, dėl nelaimingos meilės pasikorusį ant gluosnio prie upės, o jo dūšia lig šiolei nerandanti ramybės ir raudanti po tiltu graudžiai. Nors jo pasakos jau tada atrodė iš piršto laužtos, vis tiek ji dar ilgai nebeklaidžiodavo paupy po saulės laidos. O ką gali žinoti?
            Ji nusišypsojo ir nusileido į paupį patiltėje. Susirado tą patį akmenį, ant kurio vaikystėje šėliodavo iš vandens išgriebtas kriaukles, akmenėlius ir vėžius, o išdžiūvus prašydavo tėvo išsirinkti gražiausią, o likusius sumesti upėn. Kadangi tėvas pats vėžiaudavo, tai dar pora vėžių jį tik labiau pradžiugindavo. Deja kriauklės ir akmenukai guldavo atgal dugnan.
            Ji atsisėdo ant akmens, pasidengė popierių ant kelių, suspaudė rankose pieštuką ir jau buvo bepradedanti piešti tilto kontūrus, kai vėl išgirdo kanopų dunksėjimą. Šįkart jai nepasigirdo (o gal ir tada nebuvo pasigirdę). Ant tilto į ją žiūrėjo raitelis. Su kariška uniforma, pasitempęs ir ilgesingai, liūdnai šypsodamas. Ji atpažino raitelį ir visa virpėdama pamojo prijoti arčiau, bet tas tik papurtė galvą nuleidęs akis.
- Na kur tu prapuolei? – raitelis pasiteiravo ir jo jaunos akys su lengvu priekaištu laukė atsakymo. Moteris jau prasižiojo atsakyti, bet jis nukirto:
- Mes visi tavęs laukiam, kodėl užsibuvai tiek? Ir tėvas jau pasiilgo... Sėsk, kartu nujosim, - jis ištiesė jai ranką, nors ji buvo gerokai per toli.
Jos akys užsimerkė, o rankos žegnojosi. Atvėrusi akis pažvelgė į brolį, o jis tik liūdnai, nuleidęs galvą, nujojo ir pranyko karkluose.
            Ji palietė pieštuku popieriaus lapą antrąsyk, kuris saulės spinduliuos rodėsi dar geltonesnis, bet akimirką sudvejojo. Atsiminė turinti kuprinėje brolio nuotrauką visai prieš jam išjojant toli.
            Brolis žvelgė į ją nuo tilto, visai kaip ką tik, kviesdamas kartu joti. Taip pat liūdnai ir ilgesingai, su neslepiamu priekaištu. Ji prispaudė nuotrauką prie akmens ir vėl pasiėmusi pieštuką į rankas sukluso. Ne, šį kartą raitelio nebegirdėjo. Tik švelniai čiupinėjamus akmenis šlapiais pirštais.