Rašyk
Eilės (73344)
Fantastika (2194)
Esė (1496)
Proza (10364)
Vaikams (2517)
Slam (49)
English (1113)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







TRAUMA


Man dažnai sako, kad iki čia nusigauti reikia arba nugyventi šimtą gyvenimų, arba kelissyk perlipti savo pačios lavoną. Žinoma, jie juokauja, bandydami mane padrąsinti. Ne vienas ir ne du yra atsidūrę prieš membraną, tačiau dar nė vienas savo noru neperžengė jos ribų, kad pažvelgtų, kas dedasi kitoje pusėje. Gal tai tabu, o gal kažkas juos visus įspėjo to nedaryti...

Sklendžiu begaline erdve, mėgaudamasi reginiu. Membrana panaši į iš daugybės smulkiausių gijų suaustą juostą, kurioje visos jos driekiasi viena kryptimi – nuo vienos tolių begalybės iki kitos.  Neįmanoma rasti jos pradžią ar pabaigą – ši struktūra tarsi pati Visata – beribė. Tačiau įmanoma pabandyti prasiskverbti pro ją kiaurai...
Įspėjantis balsas man sukužda, kad taip pasielgusi neteksiu savęs, kad ir ką tai galėtų reikšti. Jau geriau grožėtis ja, sekti gijas, ieškoti kitų, panašių į save  ir smalsauti, kiek tik širdis geidžia – bet tik nepadaryti klaidos. Šioje vietoje tai brangiai kainuotų.

Staiga Visata krūpteli, atsitraukdama nuo manęs. Laisvės jausmas, palaima panyra po grubiais šydais ir aš atmerkiu akis, jausdama nepasitenkinimą, mieguistumą, tolstančius prisiminimus apie ką tik patirtus įspūdžius. Baltos lubos su visais savo nelygumais dar vis atrodo neįprastai ryškios. Sumirksiu.
- Kas čia buvo?.. – krutinu lūpas nustebusi ir kiek nepatenkinta.
Tyla. Na žinoma, Mato šiandien nėra, kambaryje aš viena.
Tada ir išgirstu pasikartojantį triukšmą, kuris mane greičiausiai pakvietė sugrįžti į kūną. Kažkas garsiai kalbasi koridoriuje, trinksi kažkokie gelžgaliai, šūkčioja žmonės...

„Gross“ klube beveik ant kiekvienos sienos kabo perspėjimai laikytis kuo tyliau. Ši vieta nėra tiems, kurie norėtų pasiausti skambant trankiai muzikai – tokio stiliaus vietelių mieste ir taip pilna. Ne, čia susirenka šiek tiek išrankesnė publika. Muzika skamba tyliai, be to, ji dažniausiai būna visiškai be perkusinių instrumentų partijos. Gadiminas tyčia tokią parenka, nors retsykiais pavaišina savo klientus kiek energingesniais kūriniais, kurių aidas vargiai išklysta už pagrindinės salės sienų.
Už jų – visiškai kitas pasaulis ir kitos taisyklės. Aplink pagrindinę salę, už patikimai nuo garso izoliuotų sienų yra įrengtos devynios celės. Visas jas jungia bendras koridorius, sukantis žiedu aplink centrinę, pagrindinę klubo salę. Čionai reikalavimai laikytis visiškos tylos dar griežtesni, o apsaugininkas išimčių nedaro. Pašūkčiosi užsimiršęs ir gali būti, kad antrą kartą jau nebepateksi čionai.

Visgi už durų, koridoriuje, kažkas triukšmavo, prižadindamas greičiausiai ne mane vieną.

Pakylu, burbuliuodama panosėje sau pačiai nesuprantamus dalykus. Nesu labai patenkinta ir paslapčia viliuosi, kad apsauginis jau bus išsprendęs šį reikalą daugumos naudai. Apsirengiu, skubiai aptvarkau savo meditacijos vietą ir išlendu į koridorių, kur iš tiesų dedasi neįprasti dalykai.

Apsauginis vaikšto tarp raudonomis striukėmis vilkinčių žmogystų, kurios šūkčioja komandas viena kitai, nepasidalindamos neštuvais. Nedviprasmiški ženklai neleidžia suabejoti – greitoji pagalba. Jie braunasi į gretimą celę, kur užuodžiu kažką nelabai gero.
- Kas vyksta? – murmu iš įpročio patyliukais apsauginiui, kuris atrodo kiek piktas, kad taip grubiai pažeidinėjamos taisyklės.
- Suveikė gulto jutikliai, - sako jis. – Ponią Oną išveža.
- Numirė?..
- Ne. Miokardo infarktas, bet dar gyva. Užregistravo labai dažną širdies plakimą, todėl suveikė aliarmas...
- Už tai galima ir uždaryti jus visus! – neįprastai garsiai riaumoja vienas iš medikų, skrosdamas žudančiu žvilgsniu visus susirinkusius klubo narius. – Sugalvojo pramogą pasidaryti, puspročių gildija, blyn!.. Nenustebsiu, jeigu ir rytoj atvažiuosiu vieno iš jūsų!

Štai ir Gediminas, jis kažką kalba keliems klubo nariams, greičiausiai įtikinėdamas juos grįžti ir netrukdyti. Tačiau netikiu, kad kažkas imsis tęsti po tokio grubaus nutraukimo. Man dabar smalsu, kaip Ona visiško atsipalaidavimo metu sugebėjo patirti infarktą – nesiderina šie du dalykai, nors nušauk. Visiems smalsu, o ypač pačiam Gediminui – visgi tai jo klubas, jo atsakomybė. Ir skandalas bus jo.

Medikai išvelka neštuvus, ant kurių supasi kruopščiai apklota ir pririšta apkūni Ona. Ji nėra lengva. Pamenu ją kaip labai malonią ir tylią moterį, kuri kartais į klubą atnešdavo namie keptų sausainių ir dalindavo juos visiems pažįstamiems. Taip, Ona ir jos sausainiai – tai geriausias šios moters apibūdinimas.

Raudona antklodė trūkčioja ten, kur turėtų būti jos rankos. Onos veidas išblyškęs, akys atmerktos ir įbestos į vieną tašką tiesiai prieš save. Galiu galvą guldyti, kad ji visgi nieko nemato. Lūpos nuolat juda, lyg žuvis gaudytų  vandenį ore ir niekaip nepagautų. Prasiveria, užsiveria, prasiveria...
Ji gyva?
Kūnas, be abejo, gyvas. Tačiau ar Ona jo viduje – suabejoju. Žiūriu į ją, nešamą tolyn nuo manęs, tada pajuntu kažkieno pirštus ant peties.
- Žinau, ką pagalvojai, - sako Gediminas. – Net nebandyk, Laura.
- Ar man parašyta ant veido? – žiūriu į jį.
- Parašyta, - šypteli jis liūdnokai. – Eime. Kviečiu į saloną, vaišinu arbata. Celės užrakinamos iki rytdienos.
Apsaugininkas pasuka raktą mano celės spynoje, leisdamas suprasti, kad Gedimino sprendimas rimtas ir neskundžiamas. Jis atveria gretimos patalpos duris, patikrina, ar viduje nieko nėra, tada užrakina ir jas.

Gediminas teisus, kaip visada. Aš impulsyvi – vos tik šauna mintis galvon, jau rimtai svarstau ją įgyvendinti. Pamačius Oną, man norisi ją pasitikti ten, už ribos, įsitikinti, kad ji rami, jai nereikia paguodos, o prireikus – palydėti iki ribos, jeigu tai iš tiesų jos paskutinė kelionė. Man teko lydėti. Tokios kelionės liūdnos, tačiau, be jokios abejonės, turiningos iki begalybės. Gaila tik, kad visi tie įspūdžiai neturi galimybės nusėsti į mano dienoraštį. Jų tiek daug, palyginus su laiku, skirtu jų užrašymui...

Klubo salone tvyro kiek niūrokos nuotaikos. Klausomės raminančios muzikos, gurkšnojame arbatą, Gediminas netgi suranda vakarykščius Onos sausainius, kuriuos ši paliko bare. Ir visgi ne tai, ko norėtųsi. Kalbos nesiriša, visi daugmaž tylime, žvilgčiodami iš padilbų.
Bet kurioje kitoje publikoje girdėčiau kalbas, spėliones apie tai, kas nutiko. Ne, tik ne čia. Dabar suvokiu, kodėl Gediminas perpranta mus lyg beverčius šiuolaikinius eilėraščius – mes visi nuobodžiai vienodi. Nespėliojame, nes žinome – grįžę namo vis tiek išsidrėbsime patogiuose krėsluose, užsiklosime šiltais pledais ir atsijungsime, kad sužinotume viską iš pačių pirmų lūpų.
Iš pačios Onos.
Ir ne tik ieškosime žinių. Mes jai padėsime gyti. Bus mestos kolosalios pajėgos, idant mūsų bendrakeleivė kuo greičiau pasveiktų. Klube dabar susirinkę per dvidešimt narių. Jau vien tylūs palinkėjimai Onai ko verti. O kas bus, kai visi išeis iš savo kūnų ir ims siųsti nebevaržomus „palinkėjimus“ jos adresu?..
Mintyse šypteliu ir imu melstis. Tik ne Dievui, ne Jėzui ir ne Marijai, tuo labiau ne Budai ir ne Alachui. Mes čia turime daug galingesnius dievus. Ir kiekvienas juos pažįstame intymiai ir asmeniškai.

---

- Tau laikas, - tyliai sako Gediminas, parodydamas į durų pusę.
Jau galvoju, kad jis mane ruošiasi išgrūsti į gatvę, bet tada pastebiu žmogų, kurio šiandien klube nebuvo, tačiau kuris dabar atėjo manęs.
Matas artinasi, susikišęs rankas į striukės kišenes. Jis šiek tiek šypsosi, aiškiai džiaugdamasis, kad regi mane.
Matas mano buvęs klasiokas, o dabar – baisiausias mano kritikas ir mano mamos patikėtinis. Sunku tokį pavadinti draugu, kai mano motinos klauso labiau nei manęs. Netgi žinau, ko jis čia atėjo – palydėti mane namo.
Kadangi jis tebestudijuoja filologiją, mano dienoraščiai kenčia nuo jo raudono tušinuko, arba pieštuko brūkšnių. Net nesuprantu, ar jis rimtai pyksta dėl ne vietoje padėto kablelio, praleistos nosinės, tačiau man tai būna gera proga suduoti jam antausį, atimti kelionių dienoraštį ir išgrūsti Matą pro duris, kai pernelyg įkyri. Jis ne draugas ir jokia meilė – greičiau brolis, kurio neturiu, bet kurį lyg ir turiu... Mato dėka.
- Užsisvajojai, - sako jis ir aš pajuntu kaltinimo gaideles. – Turėsim pabėgėti, Laura. Jau pusė devynių.
Žvilgteliu į klubo laikrodį ir aikteliu – tikrai! Kaip aš sugebėjau pražiopsoti tokį svarbų dalyką?
- Tavo striukė, - Gediminas jau laiko drabužį, suprasdamas mano sudėtingą padėtį.
Gyvenu už keturiasdešimties minučių kelio nuo čia, o komendanto valanda prasideda lygiai devintą. Jau buvau įkliuvusi ir praleidau cypėje vieną parą, todėl žinau, ką reiškia nesuspėti.
- Bėgte! – paragina Matas ir mudu išskubame į gatvę.

- Kodėl nepaskambinai? – klausiu jo, kuomet traukiame beveik ristele, perbėgdami pasitaikančius skersgatvius, sulėtindami ties šaligatviais. – Būčiau išėjusi anksčiau...
- Telefonai neveikia, - sako jis. – Nežinojai? Nuo pietų atjungė visas stotis, žada tik rytoj įjungti.
- Kas jiems dabar nutiko?
- Tau geriau žinoti.
- Nežinau, - pykteliu. – Mes nesidomime karu...
- O vertėtų, Laura. Aplinkui tas ir tevyksta.
Jis krenkšteli.
- Antra vertus, gal tu ir teisi. – Sako. – Surastų tavo dienoraštyje užuominų, dar pasodintų...
- Liaukis, dienoraščių jie neskaito.
- Skaito, jeigu tik įtaria.
- Manęs neįtaria.
Vėl tylime. Jis vėl krenkšteli, šokinėdamas per suskaldytus šulinių dangčius. Netoliese pamatau laikiną policijos postą. Ten tikrina pasus. Matas ištraukia iš kišenės kortelę ir apverčia ją, kad ji matytųsi, kabanti ir demonstruojanti jo tapatybę. Aš surandu savo.
Policininkas budrus ir neseniai pailsėjęs. Jo pamaina ką tik prasidėjusi. Nužvelgia  mūsų veidus, tada patikrina korteles.
- Tu gyveni ne toje pusėje, - sako jis Matui. – Iki komendanto valandos dvidešimt minučių.
- Žinau, - linkteli mano „brolis“, - mane prašė palydėti ją namo. Aš suspėsiu.
- Palauk, - policininkas pasirausia dėžėje ir ištraukia kažkokį ritinėlį. Atplėšia juostelę ir po akimirkos prilipdo prie Mato kortelės lipduką, kuriame užrašyta „Karo policija“ bei pavaizduotas raitelis su kardu. – Pratęs tavo laiką dar pusvalandžiu, jeigu nespėsi. Tik nepiktnaudžiauk. Pagaus po pusės dešimtos – uždarys.
- Ačiū, - linkteli Matas. – Gero jums vakaro.
Policininkas, užuot atsakę, kilsteli ranką, sulaikydamas sekančius praeivius. Kol mudu stovėjome, jis ir taip praleido kelis.
- Ne taip viskas jau blogai, - šypteli Matas didžiuodamasis lipduku.
Jeigu dabar ir pasitaikys policija pakeliui, iki pusės dešimtos prie jo nesikabinės.
- Kvailelis, - visgi įgeliu jam nepiktai.
- Panele Artanavičiūte, - sako jis karininko tonu, - nagi, judinkite savo užpakaliuką skubiau, antraip turėsiu jus sulaikyti ir...
Matas pats paskubina žingsnį, o netrukus ima bėgti, nes aš jį vejuosi, ketindama kumštelėti. Juokdamiesi pasiekiame mano namus greičiau nei reikėtų. Jis dar turi pakankamai laiko grįžti nepavėlavęs.

---

Gedimino mokymai dažnokai įeina pro vieną ausį, o išeina pro kur tik nori. Kai ateina TA akimirka, nejučia suvoki, kad dabar labai reikėtų prisiminti, ką jis sakė. O neprisimeni.

Sėdžiu krėsle, apsikamšiusi pagalviais, kad neimčiau svirti į kurią nors pusę, kai visiškai atsipalaiduosiu. Jau pakankamai pasimokiau.
Kojų beveik nejaučiu, pilvo sritis vis dar dilgčioja, paklusdama mintims. Laimė, kad skrandis pustuštis. Anksčiau galėdavau prisivalgyti visokių saldėsių, traškučių, užgerti viską devyniais limonadais, tačiau laikai nebe tie. Dabar parduotuvėse tik būtiniausi produktai. Gal ir gerai. Ko daugiau žmogui reikia, jeigu ne šilumos, košės ir tualetinio popieriaus?
Kojos, tarpkojis, pilvas, krūtinė, kaklas, pečiai – palaipsniui viską gramzdinu į nejautrą, į dirbtinę komą, įsijausdama į kvėpavimą. Įkvepiu gyvybę, iškvepiu mirtį, laukdama, kol kūnas pereis į gilesnę miego fazę.
Anksčiau to nesulaukdavau – užmigdavau kartu su kūnu. Tik po daugybės laiko išmokau sulaukti momento, kai pasijusdavau uždaryta savo pačios juodoje dėžėje, be išėjimo ir be galimybės pajudinti bent pirštą. Nežinodavau, ką daryti toliau. Tačiau Gediminas išmokė.
Kažkuriuo momentu pajuntu sujundant savo lūpas – tokias vaškines, lyg ir ne mano.  Mintys šėlioja beveik nevaldomos, grasindamos nusinešti mane tolyn, į nuobodaus sapno erdves. Kovoju su jomis iš paskutiniųjų. Tai ne ta fazė, čia aš buvau ne kartą ir ne du.
Staiga išgirstu muziką.
Man sakė, kad paskutinėje fazėje pasitinka pašaliniai garsai, tačiau pirmą kartą tai visada atrodo nejaukiai.
Muzika kažkur girdėta, retsykiais pertraukiama balsų. Vyriškų, moteriškų, vaikiškų... Ką jie kalba ten – nesuprantu. Tačiau man atrodo, kad kalbantieji artinasi. Gal net jau šiame kambaryje.
Niekas tiksliai nežino, kas jie tokie. Gal tai mūsų minčių nuotrupos, aidas, gal tie, kurie sugeba pasiųsti savo mintis šiek tiek giliau. O gal ir tie, kurie gyvena ten, giliau, po pasaulio šydu.
Pirmą kartą esu tokioje gylybėje ir man baisu.
Visai šalia manęs verkia moteris. Galiu prisiekti, kad ji yra šalia manojo krėslo, murma maldos žodžius. Ir vaikas ten pat, kalba savo žodžius, nekreipdamas dėmesio į tai, kad judviejų murmesiai man susilieja į niaurią beprasmybę.

Skubiai išveju pašalines mintis iš galvos, nukreipdama visą valią į kvėpavimo stebėjimą. Protas klastingas – jis reikalauja dėmesio sau, kurdamas visokius vaizdinius ir iliuzijas. Tačiau aš pernelyg giliai ir vaizdiniai jau ne tokie ryškūs.

Ir štai tada užklumpa dar vienas išbandymas – pajuntu nemalonius virpesius. Iš pradžių tik kaklo srityje, tačiau netrukus jie apima mane visą, lyg nepaaiškinama liga.  Tada ir prisimenu Gedimino žodžius, kad virpesiai – tai paskutinė stadija, po kurios prasideda kelionė. Tereikia nepasiduoti panikai, tęsti savo susikaupimą ties kvėpavimu, kurį vargiai bejaučiu. Kūnas mano švininis, panardintas taip giliai į miegą, kad regis, jo nebeprisišauksiu.
O jeigu nebesugrįšiu?...
Virpesiai perauga į stiprų purtymą. Jeigu tai būtų fizinis jausmas, greičiausiai dūšią jau būčiau iškračiusi, tačiau dabar kenčiu, stengdamasi nenuklysti nuo tikslo. Virpesys ir triukšmas išauga iki nepakenčiamo lygio. Moters jau nebegirdžiu – ją nustelbia griausmingas gaudimas. Regiu blykčiojančias šviesas prieš save ir jaučiu, kad švinas teka nuo manęs, išlaisvindamas ir leisdamas kilti.
- Tuoj gausi į snukį! – ataidi vyriškas riksmas. - Praskėsk kojas, kurva!..

Klyktelėjusi prabundu, išsvaidydama pagalvius.
Aš viena savo kambaryje, nieko čia nėra. Laikrodis man rodo, kad praėjo pusvalandis nuo bandymo pradžios.
- Velnias! – susikeikiu, drebėdama nuo įtampos. Balsą aš pažinau – tai klykė prisigėręs tipas, ketinęs mane išprievartauti prieš dvejus metus. Mano laimė, jį išgirdo kiti, kurie nebuvo girti. Sprukau iš tos vietos, taip ir nesužinojusi, kuom tas nuotykis baigėsi  prievartautojui. Daugiau jo niekada nesutikau, o motina nuo to laiko neišleidžia vakarais vienos.
Pykstu ant to pašlemėko vien todėl, kad sugadino man bandymą palikti savo kūną. Aišku, jis mažai kuo dėtas – viskas mano galvoje. Tai protas pasidarbavo, negavęs pakankamai mano dėmesio. Jis labai pavydus. Nekenčiu savo proto...
Susmunku krėsle, delnu braukdama prakaitą nuo kaktos.

Štai toks buvo pirmas rimtesnis bandymas. Nuo to laiko praėjo daugiau nei metai. Jeigu reikėtų palikti kūną dabar, manęs nesutrukdytų jokie balsai. Jų tiesiog nebegirdžiu, nes man jie – tokie pat įprasti, kaip atidaromų durų girgždėjimas.

---

Praveriu savo duris ir po akimirkos jau esu ten, kur savo noru pakliūva labai nedaugelis. Regiu savo kūną, susmukusį lovoje. Stengiuosi apie jį negalvoti.
Panorėjus, aplinka išryškėja iki nenusakomo skaidrumo. Kiekvienas daiktas čia ryškus iki begalybės.

Galvoju apie Oną, kuriai šiandien nepasisekė. Žinau, kad netrukus atsidursiu ten, kur ji yra.
Persikėlimas vyksta mirksniu. Šioje vietoje visiškai neegzistuoja delsimas, ar toks dalykas, kaip šviesos greitis. Tu pagalvoji – tu esi ten. Todėl čia galvoti reikia labai atsargiai.

Atsirandu baltoje patalpoje. Dega kelios liuminescencinės lempos, pasieniais stovi keturios lovos. Dviejose iš keturių guli žmonės, prijungti prie nesuprantamos aparatūros.
Pajuntu kitus, atsiradusius čionai. Ne aš viena šįvakar smalsi. Atpažįstu Vladimirą, sustingusį šalia lovos. Šalia jo – Rita, vyriausia „Gross“ klube. Kitoje pusėje stoviniuoja Algirdas. Visi jie žiūri į Onos kūną kažko sunerimę.
Pajuntu ir gyvus žmones, esančius greta. Paprastai jie sunkiau pastebimi, kai domiesi išėjusiais iš savo kūnų. Šalia Onos budi jaunas vaikinukas, man nepažįstamas.

Bet kur gi pati Ona? Nejaugi mane nubloškė čionai vien tam, kad pamatyčiau jos kūną?
- Pažvelk, - pastebi mane Rita. – Pažiūrėk čionai, Laura.
Ji rodo man į kūną.
Žiūriu nieko nesuprasdama, kol galop susivokiu paprašyti paaiškinti. Paaiškinimas įvyksta akimirksniu ir tai padaro ne Rita, ne vienas iš bendražygių.
Kiekvienas čionai atėjęs turi neregimą palydovą, kuris saugo išėjusį, tuo pačiu suteikdamas visą tuo metu reikalingą informaciją. Aš taip pat turiu savo sargą. Niekada jo nemačiau ir negirdėjau – jis bendrauja tik veiksmais ir vaizdiniais.
Štai ir dabar – mano dvasinis kūnas pereina į kitą energetinį pasaulį, kuriame mažai kas lieka iš fizinių kūnų ir objektų. Ligoninė paskęsta neryškioje vizijoje.
Onos kūno lovoje nelieka, tačiau išvystu kažką, nuo ko mane apima siaubas.
Juoda dėmė, nesuprantamas darinys Onos viduje. Panašus į dvasią, tačiau tuo pat metu svetimas, nesuprantamas ir neatpažįstamas.
- Ar... tai ji?
Mano informatorius patvirtina nedviprasmiškų vaizdinių grupe. Ona taip ir neišėjo iš savo kūno po traumos. Ji pasiliko ten. Kad ir kas pakenkė moteriai, padarė tai iki pat gelmių.
- Kaip tai nutiko?
Jokio atsakymo. Jis nežinojo.
Pažvelgiu į liūdnas Ritos akis ir suvokiu, kad jie visi užduoda tą patį klausimą. Ir nė vienas negauna tinkamo atsakymo. Dabar aš viena iš jų, stovinti šalia neryškios lovos, žiūrinti į juodą darinį ir besistengianti suvokti, ką regiu.
2009-06-10 12:56
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-23 14:17
Sauleta naktis
puiku
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-13 12:47
Dvasių Vedlė
Įtampa yra šiokia tokia, intriga ryškesnė:) Nepatiko man tas "pirmojo karto" aprašymas. Reikėjo jį aiškiau išskirti, nes perskaičiau tartum ji būtų grįžusi, palydėta brolio, ir bandytų padėt Onai. O po to bum - pasirodo tai buvo prisiminimas. Teko permest dar akimis, kad tuom įsitikinčiau. Kaip Tsuga_phen rašė turėjau daryt nemalonią pauzę, kol susigaudžiau. Lendu į antrąją dalį:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-12 13:17
Tilitė
Pasakotojos asmenybei trūksta aiškumo, tikrumo. Bet visgi įdomu. Lauksiu, kas bus toliau :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-11 23:56
Aurimaz
Neskaitau aš dabar jokios svetimos fantastikos apart čia randamos, taip kad "kopijuoti" kažką vargu ar galėčiau. Nebent kokį Harį Harisoną, išverstą Eridano stiliumi :P
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-11 10:52
Valkas
Ėėė, nešlifuota nešlifuota nešlifuota. Kelios vietos net akis drasko. Neatmetu galimybės, kad taip ir norėta daryt, bet manau tai - klišė. Šiek tiek daugiau laiko korekcijai skirt reikėjo.

Šiaip šviečiasi M. M. Smith'as su savo "Tik į priekį" (skaičiau neseniai, todėl įspūdžiai dar gyvi ir randu baisiai daug panašumų).
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-10 23:27
Tsuga_phen
Įdomi istorija, lauksiu tęsinio. Intriga rutuliojasi pamažu, auga - mėgstu kai taip kuriama įtampa. Erdvė prisipildo grėsmės, juslės įsitempia, susitapatini su kuriuo vienu veikėju ir pats gali išgyventi tokias istorijas. Gerai, kai taip rašoma.

Visgi man ne itin laiko šuolis laike. Gerai, aprašyta, kaip Laura mokėsi išeiti iš savo kūno (nežinau ar tai ypač svarbu, bet, matyt, ateity bus svarbu), tačiau, kai vėl sugrįžtama į kūrinio vyksmo laiką, nebeaišku kada vyko prieš tai aprašytas  epizodas (grįžimas namo) - praeity ar dabar. Kiek užtrunka, kol susivoki ir perskaitai apie Oną... Bet vis tiek nemaloni pauzė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-10 18:15
Zefyra
Em... nepyk, bet labai akį rėžia "kad iki čia nusigauti", turėtų būti "nusigaučiau", nes po "kad" niekada nevartojama bendratis. Čia tik šiaip pastebejimas... :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-10 16:56
Weird Star
"Tanatonautus" prisiminiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-10 15:49
Varinė Lapė
Hmmm, kažin, tokie klubai realiai galėtų egzistuot? Nes šiaip įdomi idėja.

Pats tekstas įtraukė, nors tikrai, siaubo tame nėra, bet niūri įtampa jaučiasi. Manau į MT pataikyta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-10 15:47
L Lietus
Toks įspūdis, kad vaikai savantai laikomi darželyje neįgaliesiems, kol tėvai sėdi darbe.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-10 15:14
Weird Star
O to "astralinio klubo" idėja visai nieko:) Tik, tikiuosi, velnių nebus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-10 13:34
Flax
Grėsmės ir paslapties nuojauta pabaigoje labai ryški. Tik iki jos teko eiti ilgokai. Neturiu omeny teksto ilgumo - viskas susiskaitė lengvai ir nenuobodžiai. Kai skaitai siaubo apsakymus, grėsmės atmosfera tvyro visam tekste. Čia ji atsiranda staiga. Bet atsiranda, ir tai didelis pliusas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-10 12:59
Aurimaz
Kas tikisi momentinio siaubo, galiu nuraminti - galbūt jo čia visai nerasite. Tiesiog ši istorija buvo mano "idėjų sąraše" pakankamai ilgai ir šiek tiek tiko mėnesio temai. Nenoriu dirbtinai suteikti niūrumo, todėl pasakosiu taip, kaip buvo sumanyta.

"Zero Dead Body" principas išlieka. Jokių negyvėlių ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą