Priklausanti tau

Rašau naktimis
prie gęstančios
vilties žvakelės
ir stebiu,
kaip lietūs šniokščia
už tavo šerdies gilumų

Miegi pasauly,
kurio nėra,
o pabudęs -
kaltini mane,
kad tas lietus -
ne mano akys -
skaidrios matančiam,
bet nebylios aklui...

Apkaltinai pavogus
   progas
būti saulės
pamyluotam,
Kai nekęsdavau šviesos;
ar bangų užlietas žiemą,
Kai bijodavau
   drėgmės...

Lėkti ant ristūno troškau,
spausti vadeles delnuos
ir palikti tavo
  balso laša
su vėtromis kartu...

Bet žvakigalis
   užgeso
Ir vadelės mano liko
užspeistos tavo delnuos