Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Šis pasaulis, beje beviltiškai persmelktas subjektyvumo, neretai man geriausiai apibūdintinas kaip suledėjusių ašarų bokštas. Šio bokšto sienos išmargintos kraupiai, galima sakyt kraujiškai, nubėgusiais juodais raštais. Šviesa, rytais prasiskverbianti pro debesis, patekusi į stiklinį ašarų skaidrumą akinančiu geltoniu numargina iš šio bokšto matomas plynes, taip minėtų juodų raštų šešėlius versdama angeliškais demonais. Nuo saulės spindulių šie demonai nepakančiai virpa iki pat popietės, lyg norėdami pradėti apokaliptinį mūšį su šviesa.
Galiausiai atplaukia popietės debesys iki pat vakaro viską plaunantys lygia dulksna. Ramybė trunkanti veik amžinybę sukuria pastovumo pojūtį, kuris dainingai akomponuojamas sustingusių ašarų trūkinėjimo. Kai tik šiandiena apsnūsta  ir atsiranda viltis, kad kitą dieną bokštas bus gerokai mažesnis, atslenka naktis. Visų pirma, nedrąsiai, klupinėdama ties paskutiniais horizontą marginančiais raudonio kalniukais. Nepastebimai įsidrąsina ir užmeta savo širmą akimirksniui stebėtoją palikdama aklą.
Stebėtojas –tai veikėjas, kuris dieną net neprisilietė prie aprašytos metamorfozės. Jis pats veikia šioje metamorfozėje tik naktį, minėtas subjektyvumas yra sukeltas būtent jo. Šis subjektyvumas nėra mokslinė užuomina į netikslų vertinimą, jis pats yra jausena – pasaulio jausena kaip kad visa, kas daros aprašytame slėnyje, yra jausenos ar būsenos.  Stebėtojas kaip ir visa kita, kas nėra bokštas, nėra ir pasaulis, jis tik nuoroda į tai kas vyksta su pasauliu. Labai grubiais potėpiais braižant stebėtojo pavidalą galima sakyti, kad stebėtojas yra tai kas nežinoma, kad žinoma.
Aklas ir nustėręs stebėtojas blaškosi tamsoje, tematydamas raibulius, kuriamus savo paties akių beviltiškų pastangų įžiūrėti realybę. Su lygiu palengvėjimu galiausiai danguje pradedamos gaudyti statiškos švieselės, tos nenuilstančios ir negyvos gyvybės nešėjos, vadinamos žvaigždėmis. Žvaigždės, tokios tolimos ir sugrąžinančios viltį, tokios nepaprastai neypatingos. Jos to kas ateina ir praėjo pranašai ir dainiai, kaip kad filosofas galėtų pasakyti – nekintantys keitėjai. Tačiau ne filosofiškai materiali ši praeitis ir ateitis su visa savo įvairove, ji tik nesuprantama, nes, atrodytų, turėtų būti tik po vieną žvaigždę abiejose horizonto pusėse ir tik po vieną numintą taką į jų pusę.
Be užuolankų galima drąsiai spėti, kad žvaigždžių balta šviesa ir yra tikra laimė. Kad ir kas ar kokiu momentu benaudotų tą gluminantį žodį, atrodytų niekada neiškils jį lydintis vaizdinys be kažkokio visa apimančio baltumo ir spindumo. Šis spėjimas implikuoja, kad dienos šviesa, kuri nėra tokia balta, išskirtinė, tėra laimės sesė, jos daug ryškesnė, spalvingesnė ir todėl neišskirtinė forma. Ši forma neturi pavadinimo – savo semantinio atitikmens žmogaus mintyse, tik kartais susikaupusiai atsipalaidavus kvėpuojant galim kažkaip tą šviesą užčiuopti.
Būtent dėl šviesos stygiaus stebėtojas ieško naktį žvaigždžių, būtent dėl to, jam daug tenka laimės, jei tik gali surasti mėnulį, kuris visai šalimais ne tik šviečia, bet ir stebi stebėtoją savo plačiomis akimis. Ryškiausias iš ryškiausių nakties dangaus kūnas, visų kūnų karalius, gali slėnyje paskleisti išsiilgusį staugimą sušildantį stūgaujantį ir trupinantį net uolas. Jei tik artėliau ir šalimiau jis būtų, jei tik dar ir įkvėpt tų spindinčių mėnulio dulkių būtų galima, tada norėtųsi, kad jis būtų dar arčiau, kad įsilietų.
Neretai dėl aplaidumo katastrofos nutinka, dėl išlepimo padaromos neatitaisomos klaidos. Stūgaujantieji – tie troškumo troškėjai, Belzabubo broliai, jie niekada nenustoja staugti iki pat tos akimirkos, kai mėnulis drioksteli į slėnį nuliedamas jį ugnimi ir nepermatomomis dulkėmis, kurios, pasirodo, pačios nespindi tuo kerinčiu baltumu. Tą naktį net stebėtojas, netekęs žado, gali užsimerkti ar stačiai apalpti. Juk tai jis stebėjo, siurbdamas vis daugiau laimės, tai jis ėmė ir davė akių grožį.
Tik visapusiškas santūrumas ir adekvatumas gali sureguliuoti kosminius ciklus, tik preciziški išmatavimai naktį gali nešti optimalų skaistį. Jei tik planetos galėtų galilėjiškai suktis aplink saulę ir sukti savo mėnulius, tada visa diena būtų šviesioje ramumoje, o naktis kiek tamsesniame spindyje. Retas toks ekvilibriumas, daug dažniau jis iškraipomas ir padaromas unikaliu. Štai, kad ir jau minėtas slėnis su tenais stovinčiu bokštu esti nepakartojamai subalansuotas, tačiau veik nematomas ir niūrokas jis naktį. Neturi jis nė vienintelio mėnulio.
Mėnuliui įsirėžus į slėnį, pats nakties karalius pabiro į šipulius, o planeta pakeitė savo trajektoriją į kiek platesnę, atokesnę nuo saulės. Staugėjai dabar slėnyje staugia dar garsiau, nes staugiama žvaigždėms, kurios, kitaip nei mėnulis, negali būti priviliotos. Stebėtojas, išsiilgęs laimės ir jausmo, kai buvo stebimas, lieja ašaras. Šios ašaros maišosi su mėnulio ašaromis, pastarosios netikros, juodos ir krenta iš neesančių mėnulio akių. Netikros ašaros stingdo tikrąsias. Taip kyla dieną aptirpęs bokštas, kurio pasruvę juodi raštai dieną tampa tikri, patį bokštą – ir taip keistą šviesos laužėją, verčia nepakartojamu objektyviosios visatos kūriniu.
2009-06-09 09:54
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-09 10:00
Sauleta naktis
įdomus
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą