Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Pastebėjau, kad dabar mada dėt konkursinius darbus. Neatsiliksiu.

Rašyta fantastika. lt konkursui „Miesto legendos“, po to atliktas kosmetinis remontas.



    Šlapia vieno šlapio miesto gatve ėjo dar šlapesnis pankas. Bjaurios rudeninės dulksnos dryžiai merkė jį nuo galvos iki kojų, šviesūs pusilgiai plaukai sulipo ir priminė iš plikės lendančius apvirškintus makaronus. Kai kuriems praeiviams tai atrodė juokinga.
    Pankas tyliai niūniavo seną pankišką dainelę, retkarčiais į taktą spragteldamas pirštais ar trepteldamas koja per seklesnę balutę. Atrodė, jam buvo nusispjaut ant visko – prasto oro, finansų krizės ir netoliese esančios gamyklos kamino švirkščiamų šleikščiai melsvų dūmų. Pamainos viršininkas Anupras įsakė leist juos per rezervinį taką, nes filtrus, priešingai nei gamtą, reikia taupyti. Pankas to nežinojo, taigi su malonumu traukė į plaučius salsvą formaldehidą ir šlepsėjo per balas.

    Plytelėmis grįstas šaligatvis baigėsi: jį pakeitė iš vandens, smėlio ir molio sudaryta pliurzė – tai buvo vadinama miesto parku. Pankas pabandė peršokti didoką balą, tačiau neapskaičiavo jėgų ir geležimi kaustytu batu tėškėsi į patį vidurį. Suspiegė netoliese ant suoliuko po skėčiu sėdinčios mergaitės, kurių dangiško žydrumo džinsai staiga pasidabino rudais žirneliais. Jos keikėsi, bet pankas greičiausiai negirdėjo. Šypsojosi.
    Ėjo jis gana lėtai, nesirinkdamas trumpesnio kelio ir vinguriuodamas akmenims grįstais skersgatviais, kuriuose šen - ten dar galima rasti tiek rusiškos, tiek vokiškos technikos vikšrų pėdsakų. Šiaip ar taip, miestelis, nors ir nebuvo senas, per savo gyvenimą prisižiūrėjo visko. Tarpukariu jis priklausė žydams, pokariu – rusų karininkams, o apsukrūs eks-kaliniai ir vogtų mašinų perpardavinėtojai (tiksliau – paskutinioji Sąjūdžio raudonšvarkių karta) pigius, bet prabangius kotedžus pačiame centre apleido dar visai neseniai.
    Pankui gyvenvietė patiko, kadangi žmonės, nors ir ne labai draugiški, tačiau pavojaus nekėlė. Aplink – miškai, miškai ir dar truputis miškų, civilizacijos (moralinės, žinoma) nė su žiburiu nerasi. Miestelėnams, žydų, karininkų ir mafijozų palikuonims jos tiesiog nereikėjo.

    Už parko pankas perėjo šlapią gatvę, tuoj pat buvo aptaškytas pravažiuojančios mašinos, ir dar plačiau nusišypsojo. Beje, pastebėjau, kad jo šypsenėlė visai neprimena debiliškos – tiesiog tai buvo plati, nuoširdi žmogaus šypsena, už kurią ne vienas atlapaširdis per savo istoriją buvo apdovanotas smūgiu į snukį. Gal ir pankui kada nors taip atsitiko, o gal – ne. Nežinau. Aš išvis labai prastai susipažinęs su juo, tačiau tam dar turėsiu laiko.
    Daug laiko. Labai daug.

    Pankas slystelėjo ant pažliugusios žemės plotelio, apdovanojo šį šypsena (gal dėl to, kad visgi pavyko nenukristi?) ir nupėdino toliau. Lietus baigėsi, jį pakeitė drėgme persisunkęs sniegas, paskui iš už debesies išlindo saulė ir pankui vėl teko maudytis kiaurai merkiančiose šalto vandens srovėse. Klausiat, kodėl bent kiek nepasirūpinau šio žmogaus komfortu? Juk galėjau jam padėti – plačiais pečiais išstumdyti padangėje susikaupusius švininius tumulus, baltu skudurėliu nušluostyti apdulkėjusį Faetono tėvelio veidą ir pasakyti: „šviesk, saulyt, tegul pankui būna šilta, o visiem kitiem žmonėm – smagu! “.
    Ne. Dabar ne pavasaris, o šlapias, bjaurus ruduo – rudenį ir aš būnu bjaurybė, ir kitiem noriu gyvenimą sugadint. Ką padarysi, į kadencijos pabaigą visai nusivažiavau.

    Šlept, šlept, šlept. Ššššššššššš. Niekada nebuvot įsiklausę į triukšmą, kurį sukelia per lietų einantis žmogus? Ech, užjaučiu jus. Nieko, pragyvensit miške tiek, kiek aš, dar ne to prisigalvosit.

    Ir štai, pankas įžengė į mano namus. Visai lėtai, su pasimėgavimu, lyg tai darytų paskutinį kartą gyvenime. Nors iš kur jam žinot? Juk jis net nenutuokia, ko čia atėjo. Ir aš kažkada nenutuokiau. Niekas to nežino, kol neateina laikas. Galima už tai pykti, galima spjaut ant visko ir šypsotis kaip šitam pankui, o galima pasiųst visus miškus velniop ir nueiti savais keliais... Tiesa, tą padariusių drąsuolių dar neatsirado. Nes visi vaikystėje girdėjo močiučių sekamas pasakas apie Sūduvos Kerpyčių, su laiku peraugusias į modernistinę iš lūpų lūposna perduodamą legendą, sakančią – išgirdai miško šauksmą, ir eik. Gerbk žaliąjį mūsų tėvą, klausyk jo. Jei ne jis, dabar tu čia negyventum... Toks keistas pagonybės reliktas, nežinia kaip įsipiešęs į televizinių nesąmonių erą ir įskiepijęs vieno miestelio gyventojams tikėjimą mišku. Pagaliau jo prisireikė, „reliktas“ privertė mano šauksmui paklusti štai šį jauną panką. Juk kiek jam? Gal kokia devyniolika – dvidešimt metų, daugiau nebus. Pats jėgų žydėjimas. Atrodo, normalus žmogus su šviesia ateitimi – baigs universitetą, pakabins sau kokią pankaitę, apsikirps ir gyvens kaip ir kiti... Bet atėjo. Juk ir aš kažkada dėl ėjimo net nedvejojau, argi ne? Tiesa, laikai tada buvo kitokie. Bet tai esmės nekeičia.

      – Labas. – prislinkęs prie vienos pušies pasakė pankas. – Aš atėjau.
      – Labas. – ištariau aš. Suošiau medžiais, sudundėjau žeme, sušiurenau lietumi. Mėgstu kalbėti, net jei manęs niekas ir nesupranta.
    Pankas vis dar šypsojosi, tikriausiai jam buvo smagu. Ehehei, miškini paslaptingasai! Ehehei, aš atėjau! Ehehei, aš tuoj mirsiu! Bet jis to dar nežino. Nieko, sužinos.
    Pokšėdama ir besitaškydama vandens purslais nulūžo sausa pušies viršūnė. Skriedama žemyn nuplėšė keletą šakų, pralėkė per plauką nuo apleisto strazdų lizdo ir prismeigė panką prie šlapios, žliugsinčios velėnos.
    Pasielgiau humaniškai, net pačiam gera pasidarė.

    Kai kadaise pats, už nosies vedamas atėjau į mišką, buvęs šeimininkas manęs nesigailėjo. Dvi dienas blaškiausi po pušynus lyg į langą besitrankanti musė, kol galų gale neištvėriau ir diržu pasikoriau ant beržo sausuolio pačiam pelkės vidury. Mano kauleliai dar ir dabar dviejų metrų gylyje dūla, niekas jų nerado. Neras ir šito panko.
    Praskleidžiau samanas, šiek tiek pakreipiau požeminio upelio vagą, ir greitai po susmukusiu kūnu atsivėrė akivaras. Žmonės čia retai lankosi, vargšą panką įsiurbs per gerą pusdienį. Paskui reikės kokį nors gražų ąžuoliuką toj vietoj užaugint, bet tai jau pačio panko reikalas.

    O štai ir jis. Čia. Švelniai stumia mane, prašo vietos, prašo valdžios. Paskutinį kartą atsidusęs užleidžiu pozicijas. Pavargau aš per tuos metus, pavargau taip, kaip nesugeba pavargti nei vienas gyvas padaras. Ir pagaliau pasitrauksiu... Ne, manęs neatleis, neišmes ir neištrins. Aš gyvensiu kažkuriame štai šio panko minčių kamputyje, kaip pas mane gyveno pasipūtęs majoras Kirilas Aleksejevičius, senas žydas Josifas, užguitas baudžiauninkas Stasys. Ir dar – dešimtys, šimtai tų, kurių vardų niekas nebeprisimena, kurių gyvenimai tekėjo sava vaga, kol juos nutraukė miškas. Net nenutraukė – tik pratęsė iki begalybės, iki tol, kol gyvuos motulė Žemė. O ji, gerbiamieji skeptikai ir trečiojo pasaulinio karo fanatikai, kojelių pakratyt dar nesiruošia.

    Nežinia, ką doro nuveiks, kokią epochą pradės šitas pankas. Gal mano miškuose ir jų viduryje pūpsančiame miestelyje (tfu, ne mano jau tas miškas, ne mano!) įsikurs pasaulinis alumi ir benzinu dvokiančių rokerių centras, gal čia taikos suktinukės patraukt suplūs hipiai iš visos Lietuvos. O gal nieko neatsitiks – žmonės gyvens ir mirs, gadins orą ir pasiduos sąžinės graužimui, gimdys vaikus ir nekęs priešų. Juk kas mes, miško dvasios su medžiais vietoj rankų ir gruntu vietoj kojų, esam? Ogi niekas. Smulkūs mažo žemės lopinėlio tvarkdariai, biurokratai be sekretorių ir popierių, pasak vieno ruso – „kad traukiniai vaikščiotų ir duona augtų“. Ne daugiau. Tiesa, prie Josifo mano miestelyje buvo juodaplaukių „khrauthuvininkų“ knibždėlynas, o prie Kirilo – „Garbingos Raudonosios armijos“ karininkų kazarmos. Tačiau juk Mahometui dažniausiai tenka pas kalną eiti, o ne atvirkščiai?

    Tiek to, pagyvensim – pamatysim. Kol kas pankui dar reikia apsiprasti su nauja vieta, ligi valios prisižaisti su pušimis, ir (kas, matyt, svarbiausia) kankorėžiais apmėtyti parke sėdinčias mergaites. Naujai iškeptas miško dievas smaginosi, o lietus vis lijo. Ech, tas jaunimas...
2009-06-06 23:57
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 14 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-09-23 17:10
Valkas
Asanai, punks never dies. They just turns into gods =]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-09-22 21:03
asanas
nepatiko, punk's not dead
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-14 00:08
Aurimaz
"Miestelėnams, žydų, karininkų ir mafijozų palikuonims jos tiesiog nereikėjo." Šioje vietoje dėčiau brūkšnius:
Miestelėnams - žydų, karininkų ir mafijozų palikuonims - jos tiesiog nereikėjo.
"...pravažiuojančios mašinos, ir dar plačiau nusišypsojo" - prieš "ir" nereikia kablelio.
"– Labas. – prislinkęs prie vienos pušies pasakė pankas. – Aš atėjau. "  - po "labas" turėtų būti kablelis. Tas pats ir sekančiame dialogo sakinyje. Visa kita gerai.

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-22 17:30
Kitkutis
Tsaunu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-02 08:04
omnia_mea
Smagus ir paikas.

Sodrus tekstas iš kurio retsykiais iškyla balti siūlai (socialiniai apibendrinimai). Sklandokas pasakojimas.

A kas iš to? Kur tas paskutinis kūrinio posūkis, už kurio skaitytojui pasimato naujų minčių peizažas?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-26 21:16
Arklininkė_
labai patiko:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-24 16:00
mindangan
nu tiesa sakant džiaugiuos kad perskaičiau nes neseniai teko ta patirti savo artimoj aplinkoj, tad: natūroje viskas giliau ir gilu kaip tam akivare nors gal autorius ir siekė tokio paviršutiniško (nereiškia blogo) nušvietimo su keliomis kabinančiomis įžvalgomis. pasakotojas man patiko, netradicinis taškas (: šiaip ar taip, jei kada teks, ir jautriau, ameniškiau kabinančio laukčiau, o gal kaip tik gryno veik abstraktaus pamąstymo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-18 23:06
Patiko stilius ir pradžia užkabino. Kaip nekeista - perskaičiau viską. Vietomis, mano nuomone, pankas labai jau nutoldavo.:) Kažkaip gal buvo įmanoma "laikyt jį arčiau".(Apie vidury kalbant.). Bet čia gal tik mano nuomone. :) Patiko kontrastas tarp panko šypsenos ir rudens. O geriausias sakinys:"Dabar ne pavasaris, o šlapias, bjaurus ruduo – rudenį ir aš būnu bjaurybė, ir kitiem noriu gyvenimą sugadint.". (Skaitant kilo daugiau minčių, ką pakomentuot, bet pamiršau, žinoma. ) Šiaip, žodžiu, patiko. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-17 23:39
kiaules_medine_koja
Pamainos viršininkas Anupras įsakė leist juos per rezervinį taką, nes filtrus, priešingai nei gamtą, reikia taupyti. Cia turbut mano megstamiausia eilute buvo. Pradzia labai gerai skaitesi bet paskui truputi pabodo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-12 12:04
Dvasių Vedlė
Pradėjau skaityt, tada pasijungiau The Offspring - Hit that ir omg kaip smagiai susiskaitė :)) Net palinkčiojau į taktą kartu su panku.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-10 22:17
Insanity
Čia tai profesionalus stilius. Nors ,manau, kad būtų labiau tikusi tamsesnė atmosfera. Pats šaipymasis, lengva ironija galėjo būti žiauresnė. Labiau atitiktų pačios legendos esmę.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-10 14:08
Sauleta naktis
geras
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-08 17:30
Weird Star
Atsimenu šį, tuomet pasirodė visai neblogas. Ir idėja truputį paruoš tuos, kurie skaitys siaubo konkurso kūrinius vienumoje:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-07 18:24
Flax
Nea, Flax-as nesutinka :). Todėl, kad ta serija turi Flax-o braižą. Zaporožietis nebūtų zaparožietis, jeigu jį pradėtų gaminti Detroite :). Lygiai taip pat ir Zajadlas - jis negali būti pagamintas Valk'o smegenuose :)

Bet čia ne vieta apie tai. Čia apie "Panką" turim kalbėti. Man patiko Valko stilius ir sklandus tekstas. Rašyčiau penkis, bet nusivyliau dvasios motyvu nudaigoti Panką. Nuovargis? Gaila. O kodėl ne kokia nors įdomesnė priežastis? Kodėl ne koks nors egzotiškas karminis ciklas, susijęs su Panko  nuveiktais darbais? Idėja buvo, bet, mano skoniui (o dėl skonio nesiginčijama), praslysta pačiu pigiausiu įmanomu būdu. :))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-07 17:48
Valkas
Ne ten pataikei, Aurimai. Nors šiaip ir mane ne kartą kilo idėja pratęst tą serija. Galėtume ją padaryt lyg ir visuomenine - kad kiekvienas fantastas galėtų prisidėt. Jei Flaxas, žinoma, sutiktų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-07 15:05
Flax
O kodėl tu Valko klausi apie tobulus daiktus? :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-07 11:35
Aurimaz
Viskas čia kaip ir čiki piki, bet manęs bent jau pats sumanymas neįkabino. O kur tobulų daiktų serija dingo? :(
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-07 00:08
now it_s over
jahūūūūū ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą