I ir II; paskutiniai šį mėnesį

2009 05 31

I

mes sėdėjome po dangumi
ir valgėme rankomis ryžius.

maitinome vienas kitą, kaip
maitina sapnai mūsų sielas.
ar verta palikti, kai juntama
viduje vien sentimentai?

Pažadėjau...
Tad papasakok, kaip tau patinka
miegoti su kitais?
Ir kaip jautiesi, kai spalvini
Žaizdrus dangaus manuosius?

Bet, jeigu tamsoje aš būsiu toks kaip jie...
Sušildysiu naktim tau kojas ir nemiegosiu
Paslapčia. Dar nepabudusiai tau pabučiuosiu
Kaktą ir išsivesiu paėmęs delną į karštį
Tropinių vėjų.

Nesitikėsiu ir nevaidinsiu, jog laiku.
Aš visada visur vėluoju, nes taip bijau
Savęs, kad saugoju kitus.

II

Jei, kas mesteltų juodai baltą paveikslą
Į tavo mažytį pasaulį ar į jį nepribertum
Spalvų? Tokį ir įteikiu... parodyk man sūnų,
Kuris dar tiktai gims. Veidu su tavo skruostais
Ir lūpom. Ir dar; nesibaigiančiu tvenkiniu jo akyse,
Kurio kitame krante, tarpsta lelijos šviesos.

tikėjimu, jog prie manęs prijungta prieblandos
lašelinė, kurioje nušviečiant delčiai galiu matyti
uodų pulkus geriančius balą, smeigiančius savo
adatas į kilimą – bangelėse, kurios virsta sniegu.

Jie uždega mano rankas nesiliaujančiam vėduoklevimu,
O aš sau rymau ir raibuliuos matau visas šalis, kurios
Iškyla atminty. Ji nieko nežino... nes tokiomis valandomis
Kaip ši uodai tampa ne priešu, bet masalu svajoms.
Šiąnakt čia susirinko visų namų, tiltų, viadukų ir
Žmonių šešėliai. Jis kaip du vandens lašai priminė mano
Pavydą, nes pats neužsibuvau, saugiausioj vietoj
Ir išėjau gan per anksti grožėtis šiuo pasauliu.