Piktas vėjas išlankstė alyvas, –
Jų žiedai svyra kekėm žemyn,
O sietynas padangėj lyg gyvas –
Raibsta akys bemirgant žvaigždėms.
Kaip tylu... Nusiprausęs mėnulis.
Išpurenti, lengvi patalai
Ir net beržo šešėlis prigulęs
Kužda tyliai: - Palauk, jis ateis...
Baltas takas nusidriekia tolin –
Toks lygus ir be galo tiesus.
Jau regiu kaip skubi tu namolio
Ir geri tų alyvų kvapus.
Ir apsvaigsta galva nuo jų burtų:
Nuo alyvų, baltos pilnaties.
Girdi meilės žodžius net apkurtę
Bučiniai vidury šios nakties.