Rašyk
Eilės (72011)
Fantastika (2154)
Esė (1686)
Proza (10304)
Vaikams (2494)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Kad ir kokiu kampu žiūrėjau, vis tiek mačiau du brūkšnelius. Abu ryškūs ir aiškūs. Jokių vaiduoklių, jokių galimybių, kad suklydo. Tai buvo trečiasis nėštumo testas, ir jis vėl rodė tą patį. Kaip sakoma – trečias kartas nemeluoja. Turėjau pripažinti baisią tiesą.
Aš esu nėščia.
Atsisėdau ant klozeto ir užsidengiau rankomis veidą. Apėmė tokia neviltis ir pyktis. Pykau ant savęs, ant Mariaus ir ant tos mažos gyvybės, kad sugadino man gyvenimą. Šiuo momentu siutau ant viso pasaulio. Kodėl? Kodėl man šitaip turėjo atsitikti? Vos spėjau baigti mokyklą, įstoti į universitetą ir še tai tau – vaikas. Ypač kai Marius...
Į duris kažkas pabeldė. Kai nieko neatsakiau, pabeldė dar kart ir pasigirdo balsas:
- Skaiste, ar viskas gerai?
- Tuoj sugrįšiu.
- Tu vis prastai jautiesi, kad galvojam, gal nuskendai tualete, - nusijuokė.
Suirzau. Ne gana to, kad ką tik galutinai sugriuvo visi planai ir svajonės, dar ir draugės juokėsi iš manęs.
- Juk sakau, kad tuoj sugrįšiu!
Balso šeimininkė nuėjo, palikdama mane vėl vieną. Dar kart pažiūrėjau į nėštumo testą. Brūkšneliai niekur nedingo.
- Po galais!
Įmečiau testą į klozetą ir nuleidau vandenį. Gal taip tikėjausi išspręsti šią problemą? Kažkaip naiviai maniau, kad gal įvyks stebuklas ir kartu su brūkšneliais dings ir gemalas mano pilve. Išėjau iš tualeto jau truputį nurimusi. Reikia būtinai paskambinti Mariui ir jam pranešti. Per telefoną? Žinojau, kad jis įstojo į aukštąją tame pačiame mieste, tačiau nesidomėjau kur apsigyveno. Jis mane metė, o aš labai širdau. Bet, po galais, dabar turės prisiimti atsakomybę! Aš gi saugojausi, o tam kumeliui svarbiausia buvo ant manęs užlipti. Na jau ne, aš viena nevargsiu.
Kambaryje draugių akys tuoj susmigo į mane. Sutūpusios ant lovų, jos gurkšnojo arbatą ir net nenutuokė, kokia nelaimė ištiko. Jei merginoms pasakyčiau, kad laukiuosi, jos imtų guosti ir pasakoti, koks gi gyvenimas vis dėl to gražus... Ne, kol kas joms tikrai nieko nesakysiu.
- Man reikia paskambinti, - ištariau imdama telefoną ir pasisukdama vėl išeiti.
- Pa-palauk! – pašoko Greta. – Ar tau tikrai viskas gerai? Atrodai nekaip...
- Man reikia paskambanti, - dar kart sumurmėjau ir nėriau iš kambario.
Šiuo metu man gailesčio iš kitų nereikėjo. Užteko to, kad pati savęs gailėjausi. Ir kaip man šitaip galėjo nutikti? Visada buvau tokia atsargi, į viską žiūrėjau atsakingai.
Marius ilgai nekėlė ragelio. Vaikščiojau pirmyn atgal po bendrabučio virtuvę ir vis labiau nervinausi. Matė žaltys, kas skambina. Galiausiai pasigirdo nepatenkintas balsas:
- Nu?
- Mariau, mums reikia pasikalbėti.
- Klausyk, mažute, mes jau apie viską pakalb...
- Aš rimtai. Mums būtinai reikia pasikalbėti akis į akį, tai ne telefoninis pokalbis, - nukirtau tvirtu balsu.
Nutilo. Jis mane kuo puikiausiai pažinojo, juk draugavom beveik dvejus metus. Žinojo, kad be reikalo neskambinčiau.
- Na, gerai, sakyk, kur gyveni, užlėksiu vakarop.
Sudiktavau adresą, dar pridėjau, kad tai tikrai labai svarbus reikalas, ir neatsisveikinusi padėjau ragelį. Vėl pasidarė silpna, apsvaigo galva. Atsirėmiau į sieną, tada nuslydau ja ir atsisėdau. Tas padaras siurbė iš manęs visą energiją. Jam buvo trys savaitės, ne daugiau, o jau toks besotis.
Į virtuvę sugriuvo visos trys draugės. Sutūpė aplink mane ir užjaučiančiai įsižiūrėjo.
- Gal tau reiktų nueiti pas gydytoją? – atsargiai pasiūlė Rasa.
- Jokių gydytojų, - pasakiau. – Eisiu pamiegoti, vakare pas mane atvažiuos vienas draugas.
- Eime, palydėsim tave iki kambario.
Greta padėjo atsistoti. Silpnumas praėjo, bet jaučiausi mieguista. Buvo penktadienis, kambariokė po paskaitų iškart išdūmė namo, tad atsisveikinusi su draugėmis likau viena. Palaimingai išsitiesiau lovoje ir dar ilgai žiūrėjau į baltas, aptrupėjusias lubas, prislėgta juodų minčių.
Pažadino stiprus beldimas į duris. Žvilgtelėjau į telefoną – septynios vakaro. Išmiegojau visą popietę, įsikniaubusi į pliušinį meškiuką, kurį kažkada padovanojo Marius. Žinojau, kas beldžiasi, tad neskubėjau. Išsiritau iš lovos, atrakinau duris, o jis tiesiog griūte įgriuvo į kambarį. Skubiai perėjo, net nežvilgtelėjęs į mane. Sustojo kitam kambario gale ir klausiamai pakėlė antakius.
- Tai kas yra?
- Labas ir tau.
Uždariau duris, giliai įkvėpiau.
- Aš nėščia, - iškvėpiau.
Marius net žagtelėjo ir tiesiog šleptelėjo ant lovos. Žvilgsnis lakstė po kambarį, kol vėl sustojo ties manimi. Nukrypo į pilvą.
- Ką?!
- Ką girdėjai.
- Tu tikra? Tai yra, tikrinaisi?
- Tai ne, asile, - piktai sugniaužiau kumštį, - iš lempos kalbu. Aišku, tikrinausi, net tris kartus.
- Šūdas... – išspaudė, - reik parūkyt.
Jau eidamas pro duris, jis negrabiai degėsi cigaretę. Slapčia netgi džiūgavau, kad žinia išmušė Marių iš vėžių. Bent tiek naudos iš šitos nelaimės.
Nuvedžiau jį į virtuvę, laukiau kol prabils pirmas. O jis neramiai vaikščiojo pirmyn atgal, lygiai taip kaip aš, kai skambinau. Staiga sustojo, atsisuko į mane.
- Pasidarysi abortą, - rėžė.
Dabar žagtelėjau aš.
- Abortą?!
- Klausyk, nejau nori susigadinti gyvenimą? Vaikas – tai ne koks šuniukas, kurį galėsi išmesti į gatvę, kai atsibos.
Jis priėjo artyn, o aš žengiau atatupsta.
- Nesiartink, cigaretės dūmai kenkia vaikui.
Mačiau, kaip iš pykčio išsikreipia Mariaus veidas. Pakibo nejauki tyla. Tarpdury pasirodė besijuokianti studentų pora. Jie stabtelėjo, tada tyliai perėjo virtuvę, apsimesdami kad mūsų nemato, uždėjo keptuvę ant viryklės ir skubiai pasišalino. Matyt ir tie jautė įtampa ore.
- Kodėl tu šitaip elgiesi, Skaiste? – tyliai ištarė Marius. – Tikrai nori sugadinti mums abiems gyvenimus?
- O tai ką daryti?
- Neseniai mano draugui iškilo tokia pati bėda. Ta pana pasidarė abortą ir problemos kaip nebūta. Kodėl tu negali šitaip paprastai jos išspręsti?
Prikandau lūpą. Vaiko aš tikrai nenorėjau, bet abortas? Tai atrodė taip žema ir nehumaniška...
- Be to, ką tas vaikas? – kalbėjo toliau Marius, degdamasis jau antrą cigaretę, - tik rėkia, žliumbia ir šika.
Tylėjau. Galvoje ūžė minčių uraganas, ginčijausi pati su savimi.
- Dabar tas reikalas nėra brangus, užmesiu pusę sumos ir dar nuvešiu tave iki ligoninės. Sutarta?
- Man reikia pagalvoti.
Iškūriau iš virtuvės. Akyse susikaupė ašaros, nenorėjau, kad Marius jas pamatytų. Nežinojau, ką daryti. Grįžau į kambarį, užsirakinau ir griuvau į lovą. Pradėjau balsu kūkčioti. Gerai, kad tas kumelys neatsekė iš paskos. Per gerai mane pažinojo...
- Neverk.
Net krūptelėjau, kai šalimais išgirdau švelnų balsą. Pakėliau galvą nuo pagalvės ir pamačiau šalia lovos stovinčią mažą mergaitę. Šviesūs plaukučiai buvo surišti į dvi kasytes, žydros akys žiūrėjo tiesiai į mane. Vilkėjo ji dailiai siuvinėta raudona suknute. Papurčiau galvą, o ji nusijuokė.
- Kodėl tu verki? – paklausė.
- Iš kur tu čia atsiradai?
- Iš ten, - mergaitė uždėjo ranką man ant pilvo ir nusišypsojo.
Nieko nesupratau. Pagalvojau, kad vėl užmigau ir sapnuoju, bet nepažįstamoji papurtė galvą.
- Tu nesapnuoji.
- O ko tau... – užsikirtau, kai galvon dingtelėjo kvaila mintis, - o ko tau reikia?
- Atėjau, nes noriu būti dailininke.
- Aš piešti nemoku.
Vėl įsikniaubiau į pagalvę. To dar betrūko, kad pradėtų vaidentis.
- Bet tu galvoji man neleisti tapti dailininke.
- Ką tu čia nusišne...
Mergaitės nebebuvo. Akimis apžiūrėjau kiekvieną kambario kampą, jos tikrai niekur nesimatė. Niekada nemėgau pasakojimų apie vaiduoklius ar vizijas. Gal aš tikrai buvau užsnūdusi? Po galais, tai atrodė taip tikra... Vis dar jaučiau mergaitės ranką ant pilvo. Persiverčiau ant nugaros, priglaudžiau delną ten, kur buvo padėjusi ji.
- Ir ką man su tavimi daryti? – sušnabždėjau.

Nupiešiu aš saulę,
Nupiešiu mėlynas bangas
Ir tiltą tarp žalių krantų.
Nupiešiu ir save,
Apsuptą gerų draugų.


Pasigirdo mergaitės juokas, kuris galutinai mane prabudino. Pasirąžiau ir atsisėdau. Buvau užmigusi su visai rūbais ir ramiai pūčiau į akį iki pat ryto. Dabar pro langą veržėsi saulės spinduliai. Vakarykštė diena atrodė tartum sapnas. Telefone radau žinutę nuo Mariaus: „Kai sugalvosi, parašyk. Galvok protingai. “ Apsiprausiau, persirengiau, čiupau kuprinę ir jau rengiausi drožti pro duris, bet stabtelėjau ties veidrodžiu. Pasisukau šonu, perbraukiau ranka per pilvą. Net neįsivaizdavau savęs su dideliu pilvu, tuo labiau su kūdikiu ant rankų, plepančią su kitomis mamomis apie jo auginimo subtilybes. Tėvai mane turbūt nudaužtų, jei sužinotų, kad esu nėščia...
Nežinojau kur einu ir kodėl. Žingsniavau atsipalaidavusi ir panirusi į mintis. Iš galvos niekaip neišėjo ta mergaitė raudona suknele ir ryte girdėta dainelė. Ar tai tikrai buvo tik sapnas?
Nepajutau kaip atsidūriau prie bažnyčios. Įsukau į jos kiemelį, kuris buvo apsuptas aukštos plytų tvoros ir apsodintas medžiais bei gėlėmis. Prisėdau ant suoliuko ir patenkinta ištiesiau kojas, besimėgaudama saulės šiluma.
- Nupiešiu aš saulę, nupiešiu mėlynas bangas...
Netoliese ta pati šviesiaplaukė mergaitė rankomis ore paišė įsivaizduojamus daiktus ir tyliai dainavo.
- ... ir tiltą tarp žalių krantų. Nupiešiu ir save, apsuptą gerų draugų!
Ji pasileido bėgti ratu, aš nejučiom net išsigandau, kad neužkliūtų ir neparvirstų.
- Būk atsargi, - leptelėjau.
Mažoji sustojo, pažvelgė į mane, tada pribėgo arčiau ir nusišypsojo.
- Aš tavęs nekaltinu, - staiga ištarė, - mane auginti būtų nelengva.
Sėdėjau apstulbusi. Žiūrėjau į ją, o ji tik nusijuokė ir vaizduodama varlę nušokčiojo šalin. Tik tada pastebėjau, kad šalia stovi kitas žmogus. Tai buvo pagyvenęs kunigas, kuris dabar draugiškai šypsojosi.
- Matau, kad labai dėl kažko susikrimtusi, dukrele.
- Turiu labai opią dilemą, o nuspręsti niekaip negaliu, - sumurmėjau.
Mergaitė baigė šokinėti ir vėl ėmėsi oro paišymo.
- Gal galėčiau ką nors patarti? – pasiteiravo kunigas, prisėsdamas šalia.
- Sakykit, ką manot apie abortus? – po ilgos pauzės paklausiau.
Nuo jo veido dingo šypsena, sunkiai atsiduso.
- Galiu pasakyti tik tiek - jei užsimezgė nauja gyvybė, vadinasi atėjo ji į pasaulį su užduotimi.
- Pavyzdžiui, tapti dailininku? – pažvelgiau į kunigą.
- Gali būti, - jis nusišypsojo.
Ilgai žiūrėjau į rūpestingą jo veidą, tada vėl įsmeigiau žvilgsnį į žolyne žaidžiančią mažąją. Ji pajuto mano žvilgsnį, dar kartą plačiai nusišypsojo ir pamojo rankute. Akyse susikaupė ašaros. Šįkart ne iš nevilties ar gailesčio sau. Ašaros riedėjo, nes apsisprendžiau. Mergaitė dingo tą pačią akimirką, kai galutinai tą padariau. Žinojau, kad jos daugiau nepamatysiu. Bent jau kol kas...



Sėdžiu verandoje ir skaitinėju laikraštį. Galiausiai padedu jį į šalį, įtraukiu gaivaus oro. Gražus šiandien rytas.
- Mama?! Mamyte! Maaaaaaaam! – namuose ėmė šūkčioti Viltė.
- Aš verandoje, brangioji! – riktelėjau.
Ji skubiai prisistatė. Tokia dailutė šviesiaplaukė žydraakė mergaitė. Vakar jai sukako šešeri. Ta proga padovanojau kruopščiai siuvinėtą raudoną suknelę, kurią Viltė tiesiog įsimylėjo. Net nežinau, kaip reikės priversti ją nusivilkti.
- Čia tau.
Ištiesia savo pieštą atvirutę. Upė, ją rėminantys žali krantai, ant tilto nupiešti žmogeliukai, o virš jų visų kabo saulutė.
- Kaip gražu, dukrele, ačiū, - pabučiuoju ją į kaktą.
- Aš tave myliu, mamyte.
Viltė mane apkabina, tada dar į ausį pašnibžda:
- Ačiū, kad leidai man gyventi, - ir nubėga linksmai dainuodama.

Nupiešiau aš saulę,
Nupiešiau mėlynas bangas
Ir tiltą tarp žalių krantų.
Nupiešiau ir save,
Apsuptą gerų draugų!
2009-05-30 20:36
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-03 05:12
Dalija Kiliesiene
Pakomentuosiu ne kaip literatūrinį kūrinį, o žmogiškai.Visų pirma, užuojauta moteriai, tegu ir labai jaunai, žinią apie nėštumą priimančiai kaip nelaimę.Tai yra didžiulė laimė ir, beje, ne visoms duota. O dėl argumento, kad ne laiku - to atskiro laiko gimdyti, auginti vaikus paprasčiausiai nebūna -gyvenime viskas vyksta vienu metu. Kūrinėlio herojės pirmoji reakcija nestebina, kai sužinai, kad ji augusi šeimoje, kurios požiūris - nudaužti ne laiku pastojusią dukterį. Kokias dorovines nuostatas galima susikurti tokioj dvasinėj sumaišty, tokiam neišsivystyme iki pilnaverčio žmogaus, iki drąsos  gyventi? Jei norėta pavaizduoti būtent tokį moters tipą, tai kūrinėlis šaunus.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-02 18:53
Ferrfrost
Na, vyram sios istorijos prasmes ir isgyvenimu nesuprast. O, moteru gyvenime daug skausmo ir kanciu per vyrus, ju abejinguma ir emocini visiska neissivystima.
Man kurinys labai patiko, jis tikroviskas moters akimis. Ir diologai atrodo tikri. Nes moteris kitaip issireiskia nei vyrai. Nesu patekus i tokia situacija, pati nesu mama ir nezinau ar busiu.
Iseitis,kad nebutu tiek daug skausmo iskart palikt salta ir abejinga, lengvabudi ir aplaidu vyra, nes kuo ilgiau su tokiu buni tuo daugiau kancios paciai sau.
Nes kokia prasme mylet,kai taves nemyli, tai saves luosinimas.
Jauciu daug tokiu istoriju moteru gyvenimuose buna, nes mano mamos drauge ginekologe tai pasakojo,kai jauna moteris pasidariusi aborta patyre didele trauma ir jai pastovei sapnavos sapnas, kad jos negymes vaikas jai sako!"Mamyte, kodel mane nuzudei?"Ta moteris net psichiatrinei atsidure.
Sunkus moteru gyvenimas, vyram tokie isgyvenimai niekad nedaeis!
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-05 18:08
Šnekorius
Jei taisyčiau, tai iš šios sakinio" ...įstoti į universitetą ir še tai tau – vaikas" išimčiau (tai). Šiame sakinyje vietoj (kad) naudočiau (tad)"Tu vis prastai jautiesi, kad galvojam, gal nuskendai tualete, - nusijuokė." Šiame sakinyje būtąjį kaiką keisčiau į esamąjį, nes veiksmas vyksta dabar:Ne gana to, kad ką tik galutinai sugriuvo visi planai ir svajonės, dar ir draugės juokėsi iš manęs.Vietoj (juokėsi rašyčiau (juokiasi)."Per telefoną?" keisčiau (Telefonu?) Šį sakinuką konstruočiau kiek kitaip. "Palaimingai išsitiesiau lovoje ir dar ilgai žiūrėjau į baltas, aptrupėjusias lubas, prislėgta juodų minčių." (prislėgta juodų minčių) perkelčiau į pačią sakinio pradžią>mano manymu tai tikrai nepakenktų. Ir čia: "- Be to, ką tas vaikas?" Čia kažko dar trūksta. Mintis, net perskaičius visą sudėtinį sakinį nėra labai aiški. Šį sakinį išmesčiau visiškai: Buvau užmigusi su visai rūbais ir ramiai pūčiau į akį iki pat ryto." Toliau:"Mergaitė baigė šokinėti ir vėl ėmėsi oro paišymo." Gal sakau paišymo ore, nes orą nelabai ir nupieši? Tai štai ir viskas. Šios mano pastabos (nebūtinai turi būti priimtinos Autorei) yra tik trupinėlis nuodų pabarstytų į puikų darbą. Kažkas čia sakė, kad tai ne šedevras. Sutinku. tačiau ar bent vienas iš mūsų čia rašančių rašo šedevrus? DUok, Dieve, kad bent 10 procentų iš mūsų sugebėtume taip rašyti.Žodis rašyti, čia net ir netinka,- Kurti. Siužetas mane visiškai įtim\kino bei įtraukė. Taigi penki balai. Na lai būna su vienu minusu.


Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-03 12:18
Varinė Lapė
Geras, gana paprastas kūrinėlis, turintis savyje šarmo.
Jaunuoliškas, lyg ir norisi prie dialogų, naivumo prikibti, bet žvilgtelėjus keletą kartų, noras praeina - nieko neprikiši. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-02 15:59
Tilitė
Jaunatviškai stiprus kūrinys ir toks tikras. Ypač dėl paskutinio sakinio prieš dainelę :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-02 07:34
omnia_mea
Sklandu (išskyrus gal: „tėvai nudaužtų“), paprasta, aiški ir taikli mintis, bet ne šedevras, nes mintis juk nėra atradimas.

Tai proza, fantastikos kriterijai šiam kūriniui netinka (nes suponuotų mintį, kad verta išsaugoti tik tuos kūdikius, kurie turi galių).

„Ačiū, kad leidai man gyventi“ yra geriausias šio kūrinio sakinys. Fantastika nėra vien realybė + nerealybė, ji dar ir literatūra.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-23 20:10
Valkas
Labai gerai. Bet dėl paskutinio sakinio - teisybė.

Priminė vieną apsakymą... 03/06 GLF, apie angelą ir teroristą. Na bet čia gal tik nedidelis sutapimas =]
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-03 16:18
St Sebastianas
Na, autoriaus nuomonė nebūtinai turi sutapti su skaitytojo nuomone.;)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-01 21:04
milda_DJ gerbiama
labai lengvai susiskaitė. pritariu pilkei del to sakinuko, be jo absoliučiai true.  
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-01 17:03
pilkė
Geras, geras geras!!!
Antspauduoju visom keturiom, to, jei neklystu, dar niekas 
iš manęs nėra gavęs!!!

Jei taisyčiau, tai nebent paskutinį sakinuką... prieš dainelę.
Per rimta šešerių metų mergaitei. 
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-01 01:10
Dvasių Vedlė
Šįkart nenorėčiau su jumis sutikti, man pačiai čia viskas atrodo vietoje:) Kūrinukas gavosi būtent toks, kokio ir norėjau. Gal ir klystu, nežinia.
Ačiū komentavusiems:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-01 00:18
St Sebastianas
Hmmmmm... Na, manau fantastikoje būtų nepraslydęs.:) Parašyta gražiai,neblogai perteiktos vidinės būsenos. Nors tai sunkoka spręsti - niekada nebuvau ir, manau, nebūsiu nėščias.:] Kliuvo Skaistės ir Mariaus dialogas. Teisybę pasakius atrodo sulipdytas tik todėl, kad jo reikia tolimesniam siužeto vystymui. Žodžiu, reikėtu paimti oblių ir kaip reikiant pašlifuoti.
Pritariu nuomonei, kad nereikėjo antros dalies, kai mergaitė jau paaugusi. Arba bent sakinio, kuriame dėkojama, kad jai leido gyventi.
Bendras įspūdis labai neblogas. Iki šedevro netempia, bet pašlifavus...;)
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-31 18:18
Skiltelė saldaus
Pritariu. Kūrinuką skaityti išties labai įdomu (ypač pirmos dalies pradžią). Tik mano akimis žiūrint antros dalies jau nebereiktų. Viskas pasakyta pirmojoje.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-30 23:10
otorpeb
O aš maniau, kad sutapimu nebūna..pati galvoju parašyti ką nors apie mažuosius žmogučius. Tiesa pasakius, jau  beveik baigiau.
Perskaičiau vienu ypu. Puikus kūrinys. Šaunuolė ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras (4) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą