virpu, kaip rudenis Palaukės saujoj

2009 05 29

Kai užsimerksi pasiilgus
Mano šypsenos, o aš jau būsiu
Už keliolikos šimtų pėdų suprasi,
kaip  Dažnai nežinome, kokie laimingi
      Mes. Ne pinigai mums rodo saulę,
        Ne moterys, Kurių geidi, bet meilė,
    Vieniša ant plyno lauko. Šešėlio
        Vaikosi linksma. Tos akys nesiliauja
            Degti ant manęs, kai tu miegi basa.
                Taip noris į šaltinį pasinert, kai visos
                Karštos strėlės sminga į mane mėnulio
              Dulkėm. Aš noriu vėl užuost, kokia
            Vėsi esi minioj ir kaip degi viduj, kada
        Suspaudęs delną visas virpu, kaip rudenis
        Palaukės saujoj. Kai nežinai kokia brangi
      Esi – įvertini geriausiai, nes noras būti su
    Tavim man yra už vis brangiausias. Nenoriu,
  Kad tai skambėtų kiek lėkštai, bet jei iš tikro
Jautiesi svetimas minioj ir artimas dviese,
Kai susipynę pirštai veržlesni už kompasus
Ir rodo, tik į giedrą dieną. Nesustok išlėto
Sėlink it žvėris. Ne grobio, kad bent užuostum
  Ką slepia nakties kerai palaukės pakrašty.
  Už šaltį, kurį man dovanoji ir ugnį, kurią
  Rusenti priverti plaštakės sieloj, trapi ant delno
Rąžosi tokia, o aš iškėlęs delnus į padangę
          Šaukiuosi vėjo, kad neklaidintų audroje,
Nes jau ir taip sumišęs. Aš seksiu tyliai
  Į pasaulio kraštą, kad negimdytum tu vaikų
Juodų tartum naktis, nes gimusi aistra
Nulemti meilės negalėtų, kadangi aruodai
Akyse, kuriuos tiek kaupėm smiltimis
Pabirtų, todėl ir jūros krantas toks smėlėtas,
      Nes mes dažniausiai liaujamės tikėję.

        Visiems, kurie myli širdimi, ir kurie seka savo svajones.