du

mano mirtis tik skausmu atsibunda, tik skausmu pasižiūri į dangų
pajuostantį, gimdantį, bundantį - visokiaveidį.
ne ant šono ir nedejuodama tiesina lentą, kuri jau glotni ir prilipus it kryžius,
dryžis danguj, voverės šmėkštelėjimas medžio viršūnėj.
sugrįžk, mano švelnusis, sugrįžk, pakalbėki virš kapo lyjant juodoms chrizantemoms,
pasivaikščiok po pėdą našlaitėms palikęs, našlėms dar daugiau.
įgersiu žingsnių dundesį širdin, lyg atgavus plakimą klausysiuos šnarėjimo medžiuos,
šešėlį nubėgančios regėsiu oranžiškai švytint, per tavo akimis nupilkėjusį debesį,
akimis, kurios galbūt niekada man visai ir nemelavo...
tu klasta atsiplėšei gabalą mano širdies, apgaulės drobulėm apsukęs
išsinešei rytuj nespėjus kriptų užverti, bet likusi jo,
kaip visada - tiktai jo. tas gabalas greitai pavirs į negyvą. ar šito norėjai? -
grobį suryti? mėsos gabalą, kurs atkąstas ilgai negyvena?
sugrįžk, mano švelnusis sugrįžk, kad girdėčiau kaip vaikštai, kaip girgžda pušelės
ir smėlis lengva srovele iš lėto nubyra ant lūpų...
tik apšviestą veidą suvokus, pakylančios saulės vitražai nuslydo į delną
prigludimui grakščiai aštriabriauniai, bet rankos negniaužės.
nė krust tartum paukščiai nukritę, akim dar gyvom, bet seniai nebejudrūs. 
sugrįžk, mano švelnusis ir nešvelnusis, bent jau ir vėl pastovėsi
toks nei šiltas, nei šaltas, toks tolimas.