Skaistė. Portretas

Ligoninės parko pašonėje kūrėsi naujas turtingųjų kvartalas. Nors keliukas, vedantis į jo gilumą, dar nebuvo asfaltuotas, tolumuoje žybsintys naujų namų stogai neleido abejoti, – ten, už tvoros, už didžiulio lauko, gyvena žmonės, turintys viską.

Būtent taip sakė Skaistė, kai stovėjome prie ligoninės parko tvoros. Skaiste, galvojau, tu irgi viską turi – liauną gražų liemenį, raktikaulio išlinkimą prie kaklo, gležnus pečius, berniukiškai kirptus plaukus, tavo akys nėra apsiblaususios, jos iš tiesų žiūri. Liūdnai ir tyliai žiūri – nesudrumstos.

Skaiste, galvojau, nematai, kaip tvirtai ilgom rankom įaugi į suoliuką, remiesi, delnai išsiskleidžia – it medis prie medžio – senas apsilaupęs suoliukas ir tu. Remiesi, įsitempia rankų raumenys, ryškėja melsvos plaštakų kraujagyslės. Jos man gražesnės už gėles pavasarį, už žibutes, už kardelius. Alkūnės įdubimas gilus kaip šaltinis, keli juodi taškeliai – adatų dūriai – tavo brūkšninis kodas.

Aštunta ryto, rasa dar žvilga, žolė atsigavusi – pavasaris. Stovime prie tvoros, saulė šviečia per ją, tvoros virbų šešėliai tau ant veido. Kaip tu gali turėti viską, norėtum paklausti. Bet neklausi. Nenori tarti žodžio „ligoninė“. Jei pasiryžtum ištarti, sakytum „ligò“, kirčiuotum „o“ raidę. Tas žodis mums per ilgas, kartą nusprendėme, per ilgas, per stiprus, tos dvi „n“ pabaigoje išderindavo vidaus stygas.

„Kur esi? “ – klausdavo paskambinęs draugas. Skaistė nuleisdavo kojas ant žemės, greitai prisislinkdavo prie pat lovos krašto – „ligò“, sakydavo. „Kaip kaip? “ – klausdavo draugas, bet ne dėl to, kad nesuprato – negirdėjo. Tą “ligò“ ji tardavo tyliau. O jei kartodavo, dar tyliau, tyliau tyliau.

„Nemėgstu kalbėti telefonu“, – sušnibždėdavo Skaistė. Kalbant jos žodžiai būdavo per tylūs, neraiškūs be jos rankų, judesių, liemens, akių… Žodžių nesuprasi, jos nematydamas.

Stovime prie parko tvoros, saulė veide, išblyškus oda. Matau tavo pilnatvę, Skaiste, ji svyra nuo tavo krūtinės, nežymiai lenkdama tave į priekį, liaunas kūnas vos išlaiko.