Ligos istorijų kronikos

Kas čia? Paslydau, parkritau – gipsas. Rodos, taip sakoma?
Pakilnoju kairę ranką. Tikrai – sugipsuota. O ant gipso raudonų širdelių pripaišaliota. Kas į mano palatą įleido tuos prakeiktus gerbėjus? Kodėl palatoje taip tamsu? Ir kas čia dabar – ar tik ne...
-Aaaaaa! Tarakonas! - klykiu taip, kad net pati nustembu – o prodiuseris sakė, kad be fonogramos į sceną nė kojos nekelčiau, nes populiarumui bus galas – melavo, bjaurybė!
Į palatą įvirsta seselė. Pražysta užjaučiančia šypsena:
-Tai štai, pagaliau atsibudote. Pas jus ir lankytojų buvo, matot, kaip dukrytė ranką papuošė? Ir gėlės – ach, kaip kvepia, žinokit, vyras labai jaudinosi, kad neleidome jūsų lankyti... Buvo teta atėjusi, prašė nešiojamą televizorių perduoti – šiaip tai nerekomenduojama turėti televizorių, bet visos palatos moterys pritarė, visos tą serialą nori žiūrėti – tikrai, baisu, kaip susiklostė, kad net dvi serijas praleidote! Dvi dienas be sąmonės, ir štai, pagaliau...
Man svaigsta galva.
-Neišmokau žodžių? Čia kaip, „Moterys myli švelniau“ anksčiau pradėjote filmuoti?
Seselė suraukia antakius:
-Ponia Jurgita, negražu kelti tiek triukšmo dėl vieno tarakono. Juk pati žinote, koks finansavimas...
Ir, švelniai, bet tvirtai sugriebusi mano ranką, baksteli į veną švirkšto adata. Ne, viskas ne kaip filmuose, tai tik vitaminai. Tik nuo to man nepasidaro lengviau – ir galva svaigsta vis labiau, ir akyse patamsėja.
-Nesvarbu, ką rašė laikraščiai, bet dukters tai aš neturiu. Ir Rolandas man ne vyras, ar negirdėjot, kad piršlybos Jamaikoje įvyko... tik praeitą savaitę... perkelkit mane... į liukso palatą..., - šnabždu.
-Televizorių atnešiu po poros valandų – tada galėsite žiūrėti. Tik nelabai garsiai, sienos čia plonos, - girdžiu seselės balso aidą.
Iš gretimos lovos į mane spingso dvi rudos akys:
-Nu, devočka, kada tas meilūžis tavy aplankys?
............
Gerai, įkvepiam. Tai jis nepažįsta mano veido?
Pliktelėjęs gydytojas supratingomis pilkšvomis akimis, liesomis kojomis, aptemptomis kiek trumpokomis kelnėmis, susirūpinęs varto mano ligos istoriją. Pusiaugulomis sėdžiu palatoje, kuri visiškai nėra liukso klasės palata – bet gal jiems nereikia reklamos? Gal jie nesupranta, kokia laimė jų nusususiai ligoninei pasičiupti žvaigždę?
Ką tik sužinojau apie save tokių dalykų! Tik kol kas neapsisprendžiau, kuriam žurnalui duosiu interviu apie tai. Bet, žinoma, nuotraukos bus superinės: aš su maža juoda suknele trumpomis rankovėmis, ant kairės rankos – gipsas (reikės kaip nors uždažyti tas raudonas širdis, atrodo kvailai) ir koks nors gražus kaspinėlis. Fone galėtų matytis klaiki geležinė ligoninės lova – aš nieko prieš.
Gydytojas kalba, tačiau tikėti jo teorija man nesinori. Patys pagalvokit: anot baltojo chalato, esu Jurgita P., 29 metų drabužių salono pardavėja, turiu metais vyresnį vyrą ir aštuonerių dukrą kvailu vardu – Perla. Vakar paslydau prie daržovių turgelio, kaukštelėjau galva į šaligatvį, rankelė trekšt, ir taip toliau. Natūralu, kad po tiek laiko be sąmonės esu gerokai sutrikusi.
Natūralu?! Bet juk aš – scenos ir eterio žvaigždė Lola Pompa, ir mano biustas visada žingsniuoja prieky manęs! Jokių vaikų, jokių sentimentų senoms meilėms – įspėju, tos Rolando piršlybos Jamaikoje buvo dėl reklamos! Bet taip reikia...
-Gydytojau, jūs gaištate brangų mano laiką!
-Taip taip, mums kilo šiokių tokių sunkumų dėl atmetimo, bet praėjus reabilitacijos periodui, persodinimo sukelti nepatogumai užsimirš, draudimas kompensuos...
Galų gale, užteks klausytis medicininių sapalionių – pats laikas kviesti fotografus. Galbūt kam nors atrodo, kad žvaigždės tik leidžia pinigus, bet iš tiesų mes sunkiai dirbam. Kylu iš lovos, lediniu žvilgsniu perliejusi gydytoją, bet atsiremiu į minkštą seselės glėbį.
-Jums padės meditacinės savitaigos seansas, - ramina ji, ir prieš mane išdygsta baltame chalate paskendęs juodaplaukis jaunuolis migdolo formos akimis.
Įkvėpkite, - sako jis, - atsipalaiduokite.
Tada glosto, glosto žvilgsniu pačią mano sielą.
.............
Kai vėl pabundu, šalia lovos sėdi dviese – plačių pečių vyriškis neskustu smakru ir šviesiaplaukė mergaitė. Rankoje – geltonas balionėlis su išpiešta šypsena, suknelė raudona, naujutėlaitė.
-Mama, tu ilgai miegojai, - mergaitės balse girdėti priekaištas. - Neužmirštuolės, kurias atnešiau, nuvyto...
Noriu, kad ji išeitų, bet negaliu pratarti žodžio – po meditacinės savitaigos man sunku sukaupti savyje tūnantį pyktį ir leisti jam veržtis, jaučiuosi tokia atlaidi ir geranoriška. Patikli. Tik pastebiu, kad pasikeitė palata: ši gerokai mažesnė, joje nėra lovų su sergančiomis kaimynėmis. Pajuntu, kad esu  keistai sunki, ir tikriausiai man pats laikas būtų pasidaryti manikiūrą – kiek laiko praėjo?..
Plačiapetis vyriškis sujuda ant nepatogios kėdės, pasisuka į mane, švelniai ima mano ranką. Jo akys žalios, pavargusios, bet atrodo jis visai neblogai. Gal žurnalai susidomės netradicine meilės istorija?
-Kas tu toks? - vos išlemenu.
-Audrius, tavo vyras.
-Pričiuožęs tu. Mes su Rolandu...
Man pavyksta pakelti dešinę ranką. Pirmiausia pastebiu stambius pirštus, violetinį nagų laką, kuris nėra mano, apsitrynusį vestuvinį žiedą, kuris taip pat visai neprimena to sužadėtuvių stebuklo su briliantu, sužvejoto šampano taurėje. Nesuprantu!
-Man reikia meditacinės savitaigos. Man reikia! Atveskit!.. - darosi baisu, labai baisu.
Audrius, „mano vyras“, glosto plaukus. Mergaitė verkia. Verkiu ir aš, kol pagaliau pamatau prasiveriančias palatos duris.
.............
Kurį laiką atsibudusi matau tik migdolines akis, kartais – seselę su padėklu skaniai kvepiančio maisto, gydytoją, prie lovos pririštą balionėlį. Buvo atėjusi manikiūrininkė, sutvarkė nagus, paskui pareikalavau kosmetologės – atrodo, reikalai taisosi. Tik miegu gerokai per dažnai, o pabudus kankina toks jausmas, lyg – kaip čia pasakius – pešiojant antakius, skaudėtų visai kitoje vietoje, nei turėtų. Lyg būčiau truputį kitokios formos, o maži kūno nepatogumai, kuriuos junti per dieną, pasijustų visai kitur nei esu įpratusi. Pastebiu, kad nauji pojūčiai nebegąsdina - priešingai, linksmina.
O vieną dieną susirenka visi – gydytojas, seselė, vaikinas migdolinėmis akimis, nematytas vyriškis tvarkingu kostiumu. Sako, kad advokatas, ir jam malonu vėl mane matyti. Jis čia turįs sutartį, kurią esu pasirašiusi, gydytojų konsiliumo ataskaitos apie pavykusią transplantaciją patvirtintos, aš netekau už tai pinigų sumos su daug nulių. Ji pervesta į mergaitės su balionėliu sąskaitą, ir dabar jos paveldėta liga iškirpta iš genetinio kodo, biologinė motina neturi jokių priekaištų. Likusius galėsiu naudoti kaip tinkama – ne tiek jau jų ir daug, tiesą sakant, štai kodėl  pradėjau sveikti bendroje palatoje su užklystančiais tarakonais.
Dabar jau visiškai sveika, juk tai ir yra svarbiausia.
-Jeigu rytoj tikrai ta data, kurią pasakėte, privalėsiu koncertuoti, - dar abejoju.
Jie pakiša man veidrodį. Žvilgteliu į savo atvaizdą ir suprantu, kad nebesu blondinė. Tamsūs plaukai pakirpti tvarkingu kare stiliumu, akys – ne žalios, o pilkos, na ir apskritai žiūriu ne į tą veidą, kurį turėčiau turėti. Dabar esu pilnesnė, gerokai mažesne krūtine, mano ausys šiek tiek atlėpusios. Graži? Truputį.
-Aš esu Jurgita P.? Nors iš tikrųjų turėčiau būti Lola?.. - klausiu, bet sužinoti tiesą jau visai nebaisu, greičiau – juokinga.
Savitaiga – geras dalykas.
Tarsi būčiau pabėgusi. Nors gal ne visai – kaip tik prieš apsikeitimą Jurgita P. susilaužė ranką. Šitą man turės kompensuoti.
..............
Paprašau seselės, kad pagaliau įjungtų tą televizorių. Bent keli kanalai transliuoja tiesiai iš rožėmis dekoruotos vilos ant jūros kranto, švelniai pritemdyto kambario, kur plačioje lovoje su raudono aksomo baldakimu guli Lola Pompa.
-Juk tai aš, - nusijuokiu atpažinusi – galbūt ir tiesa, kad mano krūtinė gerokai per didelė.
- Visada svajojau taip gražiai numirti, - staiga sako Lola, ir jos žalios akys iš ekrano sminga tiesiai į mane. - Nugyvenau gražų gyvenimėlį. Dieve, gyvenau kaip žvaigždė – buvau žvaigždė! Ir dar išgelbėjau kokias porą gyvybių...
Susirinkę žurnalistai ir asistentai subruzda – nesupranta, vargšeliai. Lolos akys gęsta, bet žiūrėti į savo mirtį per televizorių ne taip jau baisu. Tik blogai, kad sutartyje buvo punktas: privalau pasirūpinti mergaite su balionėliu.
Dar man ima vis labiau patikti tai, ką matau veidrodyje. Aš gyva, na, o dešimt nereikalingų kilogramų atsikratyti padės baltieji chalatai. Nors ką daryti su pasikeitusiu balsu ir keistėjančiais prisiminimais, nežinau (vaikystėje verkiau dėl dviračiu pervažiuotos katės? Man patinka dirbti drabužių parduotuvėje? Dievinu tą kvailą – ne, gerą, - serialą?).
.............
-Kilogramą paprikų, - sakau daržovių turgelio pažibai Rožei, visada turinčiai šviežių daržovių.
Jai malonu mane matyti, ir keista, kad taip ilgai gulėjau ligoninėje dėl sulaužytos rankos.
-Bet jau tavo Audrius tai kas dieną gėlytes čia pirko, nešė, toks vyras... - moteris skėsteli rankomis – meilė, ne kitaip.
- Taip, jis nuostabus, - šypsausi. - Vis dar.
Paimu į savo delną dukros ranką, patogiau pakabinu ant kitos rankos krepšį su paprikomis. Ji laiminga, kad šiandien taip saulėta – nors gal ir dėl to, kad gaminsiu jos mėgstamą troškinį. Aš moku gaminti? Kada?..
Kai suskausta galvą, privalau paskambinti gydytojui ir paprašyti savitaigos seanso. Man migrena, gal dėl to smūgio galva į šaligatvio plyteles?