vaikiškumu

2009 05 24

Dangus taip pyksta,
Taip prunkščia vaizduote,
O aš jau nemiegojęs bandau
Po truputį surinkt save.
Taip šėlsta medžiai potvynio
Bangose, kurios nurimsta, tik sapne,

Ištiktas putų kačiukas
Surinktas ir sudėliotas
Iš mažų pleistriukų
Tau ant pėdų. Sau šypsos
Miaukia nebylus.
Tu man paglostyti neleidi,
Bet aš esu labai kantrus.

Kai nebemiega dieną žmonės,
Ir kai sau stovi sulyti. Jie klausosi
Patamsiuos, kaip rieda ašaros
Neliūdnos – pateptos medum.

Tai dangūs sninga, bet čia
Svarbaus nėra kažko prisėdęs
Miegančiai paišau dar vieną
Švelnų katinėlį, o tu net nejauti,
Kodėl kaskart pabėgęs sugrįžtu,
Tai paprasta, brangioji, su tavim
Ramia širdim šalia galiu rimuoti.