Vagis

Šis kūrinys buvo parašytas fantastikos konkursui.

Landūnai buvo ne tik aitrukų sėklas trauškinanti bendruomenė – jie garsėjo smagiais turgumis: ne vieno riebaus tarpgalaktinio meitėlio mėsa pūdavo jų sandariuose puodynėse.
– Baigta! –  meistrė išsišiepė visu savo šimtu penkiasdešimčia dantų. – Pagaliau sulipdyta.
Milijonai mirdyklų kalnuose ir dar daugiau juose merdėjančių meitėlių – maro kameros  išties gali atrodyti kaip žavūs architektūriniai šedevrai.
– Nuostabu išties! Vadinasi, man pavyks Jus pasamdyti?
– Pažiūrėsim – akivaizdu, kad ji dievina aitrukų sėklas (juk ji landūnė, dama) – pasiliksi pasigėrėti šimto mėnulių tekėjimu?
– Labiau norėčiau pamatyti pabundančią Hadikę...
– Veltui. Po paskutinio apsodinimo aitrukais ji gerokai apšapo – jokių spalvų. Tik nuobodžios juodai baltos daubos – spirgėjo raudonos akys mėlyno veido fone.
– Koks skirtumas. Aš pasilieku... – ne koks jausmas, kai žinai, kad iš tavęs viskas  bus pavogta – liks tik vaizdai atminties vamzdyne.

Landūnija – visatos užkampis. Geram sandėriui sudaryti pakanka vos kelių saujų aitrukų sėklų. Deja, aš ir jų neturėjau. Kad ir kaip driežiška uodega kasyčiausi pakaušį.  Kur girdėta, taksitas be aitrukų sėklų?! Būna ir tokių.  Išneštais tuščiais viduriais – tik plienas ir jokio kaupiamojo audinio. Gali būti įtakingiausias tarpgalaktinis viešpats, bet  tik būk lėtesnis metų patikroje – ir paims visa. Geležiniai taksitų įstatymai.
Ir kaip dabar priversti meistrę, tą nuostabų figūrinį ir spalvinį šedevrą, suprojektuoti riedplentį? Be jo mano iškamšų verslui – galas.  Joks taksitas nesuks iš kelio, žinodamas, kad nusidildys pėdas ir teks iš naujo tepti guma, –  net ir dėl pačios vertingiausios iškamšos...
– Hoho!
– Dumk pūdyt!
– Bralyt, tu dvaki meitaliena... – pažįstamas neotaksitiškas akcentas greta įsirėžė Landūnijos dulkėse; nieko gero. – Ir kap taks baltas vakis gali meistra gundyt? Tarėtum sąžinės. Tu gi taščias.
– Tai kas? – vyresnysis pusiaubrolis Gratis niekuomet man nėkėlė pasitikėjimo. Ypač kai aną vasarą nuviliojo nuo manęs meistrę – mačiau abu burkuojančius čia pat greta meilės regyklos...  Akivaizdu, buvo susiruošę pasilypėti meilės šuoliui... Atsispirti nuo bokšto metalinės atbrailos ir pilni aitrių landūniškų kvapų drauge nutūpti ant minkštos apskritalapių tupkių paklotės. Lindėjau pasislėpęs šnarlių šabaktštyne, bet vis tiek pėdų guma prisvilo. Atsiradusios nuosvilos lėmė, kad susimoviau metų patikroje – Gratis net įsistiklino iš manęs nugvelbtą aitrukų sėklų davinį!
– Daba žinasi, kap reikia save tauzyt – dar nusiviepė; vagis pats tikriausias.
Springau – baltas dujų siūlas raitėsi – gaila, Landūnijoje siaučia vėjai:
– Grati...

Taboko spygliai aštrūs. Jauti, kaip viduje spragsi – įsispragsi ir tada – leki kaip vėjas. Gratis – tikras svaigalų „fanatas“.  Taboko pas jį tiek – kiek Hadikėje aitrukų – perteklius. Žinoma, gera, kai tavo kapotą bučiuoja lediniais pakštelėjimais nemokamai – tik todėl  nepraduriu Tau padangų, Grati..
– Veža?
– Jau seniai ant tiek nelėkiau...
– Dasiu dar, ir dar aitrukų sėklų mestelsiu... Jagu...
– Kas jagu?
– Aisi į madžioklę. Nebajok, meitalių dabt nereikės. Girdėjau apie padarą baltu pakuotu kailiu ir katuriais pėdais be gamos...
– Be gumos? Eik sau... Tokių nebūna! O jei būna – negi manai, kad tokiu lobiu dalyčiausi... Jis gi vertas... Mažiausiai – mintis per saldi, kad dvoktų tikrove. – Nori tyčia manim nusikratyt, taip?
– Ne, aš rimtai. Girdajau, kad slėnyje – prie pat meilės ragyklos gyvena taks padaras – landūnams jis neįdamus; juk žinai, kad šitaj pravincijaj tikrų reikalų stamdyt nemaka – tareikia tik pagaut...
– Jei būtų taip paprasta – seniai kas būtų nustvėręs.
– Na, jis aktyvus naktį, maža kas žina...
– Naktį į slėnį? Prie meitėlių mirdyklų? Aš dar ne tiek rūdis, kad norėčiau landūnų prievaizdams įkliūti...
– Bet Tu taščias.

Tai gražiausia – užuot ryjęs šimto mėnulių ir Hadikės kerus – dėlioju spąstus kažkokiam mistiniam padarui. Tylu. Landūnai pučia į dūdas; tik mirdyklose meitėliai žviegia Giltinei serenadas. Neduok rūdies, koks landūnų prievaizdas užtiks – pamanys, kad sėlinam meitėlienos vogti...
– Grati, o Tu tikras, kad tas padaras neginkluotas?
– Aš nežinau, tadėl Tu ir aisi pirmas... Pakalbį pradėsi.
– Aš Tau kokia nemokama meitėliena?
– Ne, tu – taščia  rūdis, kuriai žūtbūt reikia įsiriaglinti į meistrės miegamąjį... Sakyk, ko Tu dar su ja nemiegi?
– Ne taip paprasta... – nors pradink tarp šnarlių salotinių kasų.
– Paprasta, kai aitrukai patys viduje dygsta... Bet kad varžtų netari – vaistų nėra.
Rodos, įprasta padėtis, dar ne tiek visko sumedžiota, bet... Ir kurių galų man tas Gratis, kad mestelėjo šiek tiek aitrukų sėklų?  Juk jei jis nekliedi – geriau būčiau dardėjęs vienas.
– Štai čia... Prie dvasyklos medinių kuolų – Gratis nebesitvardė. Baltas kaip meitėlio snukis.
– Gerai, lįsk į šnarlyną, man užteks tavo uodegos galiuką matyt – pašauksiu, jei susišnekėsiu su padaru.
– Tik Tu jį įtikink... Ir nebandyk išduot, nes pats pašauksiu prievaizdus.
Ir visgi gera, kai vešli šnarlių masė iškrapšto Tau papades.
Rūdis, aš rūdis, atleisk, Grati, bet net Hadikė žino, kaip Tu mane apvogei... Ech, mano meistrė dabar tikriausiai ištiesusi uodegą krapšto dulkes nuo savo rūstaus mėlyno veidelio ir tikrai negalvoja apie mano riedplenčio projektą... Dar šiek tiek luktelk, Hadikėle, ir aš greit... Tik savo pusiaubrolį aptauzysiu. Rūdis, per daug  davė – tiek, kiek man ir pakaks. O dabar tiesiai pas prievaizdus.

Pagaliau iš Gračio liko tik metalinė nugaros dėmė šnarlių pievose – pokalbis su landūnų prievaizdais bus ilgas. Visgi, rodos, grimztu į žemę... Hadikės ir mėnulių šokiai ne tokie gardūs, kad akys vis nesisuktų ten, kur pamažu tirpsta nelaimėlio Gračio kupra. Rūdis, aš – rūdis. Tik staiga nuo dvasyklos liepto:
– Aūūūū Aūūūūū – grėsmingai ataidėjo meistrės prakeiksmas. Baltakailis padaras spoksojo tiesiai į mane.
– Eikš – pravėriau duris. – Eikš, drauge...
Akivaizdu, kad jis nesuprato. Pirmąkart kažkas nesuprato tarpgalaktinės kalbos. Metaliniai čiuptuvai užsikirto – taip ir liko neiškišti; Gračio veidas juokėsi: „Kas dabar yra vagis? “ Aš tarsi statula riogsojau šnarlių sąžalyne, baltakailis padaras spoksojo į mane, danguje Hadikė saldžiai gundė, o kažkur tolumoje dėkingas landūnų prievaizdas metaliniais virbais talžė nutvertą įsibrovėlį... Nors tikrasis nusikaltėlis buvo už kelių šimtų šnarlių.

Bausmė atėjo pati. Iš meitėlių mirdyklų ataidėjo nesuprantama kalba:
– Rudi šen! – po minutės nematytas  padaras dviem pėdais nutvėrė padarą keturiais, sulindo man į vidų, užšaudamas duris, ir aš staiga pajutau, kad pirmąsyk gyvenime kylu iki pat Hadikės ne savo noru... Pavogtas apvogtas vagis.