Pasiaiškinimas

Šis kūrinys buvo parašytas fantastikos konkursui.

Surašytas 2309 metų gegužės mėnesio 12 dieną Vaclovo Buikaus, astromechaniko padėjėjo, specialiosios paskirties erdvėlaivyje „Tobulumo link“.

Nors erdvėlaiviuose dirbu jau ketverius metus, laisvalaikiu domiuosi genetika. Nemažai esu šioje srityje pasiekęs: sukūriau tobulos būtybės – katšunio – prototipą. Tačiau negaliu paaiškinti, koks genas privertė mane, jauną specialistą, taip pragaištingai įsimylėti gerokai vyresnę moterį. Šis jausmas užklupo tarsi asteroidas, atskriejęs iš Plutono orbitos pakraščių, nelauktai smogęs kaip tik į pačią skaudžiausią vietą – erdvėlaivio giroskopo pašonę, po to kiaurai lyg per supernovos iššluotą erdvę perėjęs per gyvenamąjį modulį ir lyg niekur nieko nusiridenęs po komunikacijos pultu. Tuomet turėjau darbo gerą mėnesį, visas asteroido paliktas skyles lopyti.
Dabar man pačiam keista, kodėl akys nukrypo būtent į naująją kapitonę. Kasdien rasdavau dingstį ją užkalbinti, tačiau ji visuomet atsakydavo tarytum nekantraudama, išklausydavo tarsi tik iš mandagumo.
Todėl kartą tvirtai apsisprendžiau – tapsiu mokslininku, genetiku, ir sukursiu nepriekaištingai mąstančią būtybę. Ilgai laužiau galvą, kokie genai tam tiktų. Pagaliau atėjo išganinga mintis. Tai turėtų būti katės aistra ir šuns dorybė! Katės drąsa ir šuns ištikimybė! Tobula žmogiška būtybė – katšunis! Nesileisiu į smulkmenas: visus paaiškinimus rasite traktate apie katšunių teoriją – taip pavadinau šią rimtaknygę, kurią (tarsi mokslininkas senojo kosminio amžiaus pradžioje) rašiau rankiniu minčiaspaudžiu ant paprastų plazmolapių.
Šiandien apie savo teoriją skubėjau pranešti kapitonei. Kai įėjau į erdvėlaivio vairinę ir pradėjau kalbėti apie žmonijos ateitį pakeisiantį atradimą, ji kreipėsi į mane mažybine malonine vardo forma (cituoju: „Vaciuk“). Turite suprasti, kad būtent toks šiurkštus nemandagumas iššaukė mano nedidelį sutrikimą. Todėl netyčia kluptelėjau. Kadangi rankose laikiau plazmolapių rimtaknygę, visiškai atsitiktinai šis gana sunkus daiktas išslydo man iš rankų ir nukritęs tiesiai ant darbastalio nuspaudė mygtuką. Taip įsijungė pagrindinis mūsų specialiosios paskirties erdvėlaivio prietaisas – orbitų tobulastūmis ir planetų šiukšlianaikis – kuris, deja, buvo ne iki galo suderintas, todėl pridarė žalos.
Manau, šis atsitikimas bus gera pamoka ateičiai – nereikėtų paleidimo mygtukų apibraukti raudona, nelaimę tarsi prišaukiančia spalva. Tokį pasiūlymą žadu pateikti. O dabar tik noriu patikslinti (kadangi pro mano kajutės liuką gerai matyti), kad orbitų tobulastūmis nepataisomos žalos nepadarė ir Žemė tikrai dar sukasi.
Suprantu, kad dalis antžeminių technologijų po didžiausio galingumo šiukšlianaikio pliūpsnio gali būti sunaikinta. Tačiau tikiu, planetą dar galima atstatyti. Užtikrinu, padėsiu ir kaip mokslininkas genetikas, todėl nėra jokio reikalo kajutėje mane laikyti užrakintą.
Noriu tik atsiprašyti, kad pasiaiškinimas nėra iki galo išsamus, patikslinsiu vėliau.

Kūrinys saugomas Keberiokšt Pliumpt civilizacijos planetos sostinėje, Trekšt Bum nacionaliniame muziejuje. Prierašas:

Paskutinis žmonių civilizacijos, žuvusios dėl galingo šiukšlianaikio pliūpsnio, meno kūrinys. Vienas geriausių iš didingojo literatūros žanro – pasiaiškinimo – pavyzdžių. Rašytas maždaug trys tūkstančiai metų prieš Kapt Tekšt erą.

Apačioje pateikiame kūrinio aprašą.

Žymiausi keberiokštpliumptų literatūros kritikai tikina, kad nė viena iš iki šiol sutiktų protingųjų būtybių kultūrų nebuvo pasiekusios tokio aukšto tikrovės meninio interpretavimo lygio ir tokios prasmingos santykių vaizdavimo išraiškos.
Pradedantiesiems civilizacijų atkūrimo specialistams patariame peržiūrėti ir vaizdo medžiagą, rastą tame pačiame erdvėlaivyje, kuriame žmonijos atstovai praleido paskutiniąsias gyvavimo akimirkas. Išlikę keli fragmentai be garso.
Vaizdo stenograma:
Jaunas žmonių kilmės vyras įlekia į erdvėlaivio vairinę. Jis gerokai sukaitęs, rankose laiko sunkią plazmolapių rimtaknygę. Vyras plačiai žiodo burną (garsiai kalba) ir smarkiai linksi galva. (Stovi šonu, beveik nugara, atsisukęs į vaizdarašį, todėl jo tariamų žodžių atkurti nepavyko.)
Vairinėje prie planetų tobulastūmio ir orbitų šiukšlianaikio valdymo darbastalio sėdi erdvėlaivio kapitonė. Nepakeldama galvos sako (žodžiai atkurti pagal lūpų judesius):
– Vaciau, nepyk, šiuo metu esu tikrai užsiėmusi. Gal galėtum užeiti vėliau.
Pro iliuminatorių prasiveržia saulės spinduliai (4, 79 absoliutinio ryškio) ir rausva migla užlieja šviesias kapitonės garbanas. Begalinėje erdvėje matyti plūduriuojantis žydros žemės pjautuvas. Laivo vadė atidžiai skaito įrašus pirštaliečiame darbastalyje ir atsargiai renka ženklus.
Vyrui nurausta ausys, jis vėl kalba. Kapitonė nusišypso:
– Taip, Vaciau, tikrai labai linksma teorija, bet gal nuo šiol savo atradimus galėtum pristatinėti jaunesniajam astroinžinieriui... Dar nė pusės visų nustatymų neįvedžiau, o tu vis kvaršini man galvą. Būk geras, Vaciuk.
Tuomet jaunasis vyras, gniaužydamas rankose katšunių teorijos veikalą, žengia žingsnį atatupstas, tačiau užmina nutįsusią kombinezono klešnę, neišlaiko pusiausvyros, virsta aukštelninkas ir netyčiom švysteli nešulį į viršų. Pabyra keli plazmolapiai, o sunkioji rimtaknygė krenta tiesiai ant darbastalio, kur pūpso stora raudona linija apibrauktas mygtukas su užrašu „Atsargiai – paleidimas! “. Kapitonės veidas suakmenėja iš siaubo, akyse šmėžteli už iliuminatoriaus lango dangų užgriuvęs spiginantis žybsnis.
[Trūksta fragmento, tolimesni kadrai atkurti itin sunkiai.]
Tas pats vyras tranko kumščiais per darbastalį ir garsiai šaukia:
– Še tau! Še tau, kvailas prietaise! Pažymėsim raudona linija, kad tik Vacius nepaspaustų?! *******! Viską papasakosiu! Viską!

Literatūrinį pasiaiškinimo žanrą ištobulinusių būtybių planeta buvo atrasta visiškai atsitiktinai. Nuo šios civilizacijos žūties jau buvo praėję keli tūkstantmečiai.
Protingųjų civilizacijų atkūrimo instituto, įsikūrusio Stukt Oi mieste, darbuotojai atstatė senosios planetos orbitą, praretino stratosferoje susikaupusius mažuosius palydovus, atgamino biosferą, atgaivino augaliją ir gyvūniją, o pagal žuvusios civilizacijos dvasinį paveldą – ir pačią protingųjų būtybių rasę. Žinoma, šios planetos gyventojų, anksčiau save vadinusių žmonėmis, prototipiniu modeliu tapo paskutinis genialaus mokslininko atradimas – katšunis, aprašytas žymiajame literatūros kūrinyje. Pats mokslinis traktatas apie katšunius neišliko, todėl teko remtis atkurtųjų žemietiškų kačių ir šunų filosofija bei organika.
Šiuo metu planetoje Stumt-Čirkšt-2309, paprastai vadinamoje garbingu Vaciaus vardu, gyvenimas teka kaip anksčiau. Ankstyvajai atkurtosios rasės civilizacijai leidžiama užaugti pačiai. Katšunių visuomenė, praėjus vos kelioms dešimtims tūkstančių Kapt Tekšt metų, dar nėra pakankamai evoliucionavusi, kad atgautų prarastąjį kultūros lygį ir imtų kurti reikšmingus meninius ar mokslinius veikalus, tačiau pirmieji požymiai jau yra matyti – tas begalinis ilgesys ir smalsumas, su kuriuo jie apžiūrinėja keberiokštpliumptų atstatytas žemiečių buities detales, rodo jų nuolatinį tobulėjimą tinkama linkme.

Taip pat, Pliaukšt Šlept instituto vyresniojo mokslinio bendradarbio Tįst Šniurkšt sutikimu, pridedame ištrauką iš tiriamojo darbo, pirmą kartą publikuoto žurnale „Katšuniai: proza ir termodinamika“.

O nakties juodybe – kokia konstanta tau prilygt galėtų! Senosios žmonių civilizacijos erdvėlaivis, vienintelis šiukšlianaikio pliūpsnio neišlydytas, sukosi aplink mirusią planetą kelis tūkstantmečius. Jame buvo aptiktas fundamentalusis pasiaiškinimas, tačiau žmonių kūnų nebuvo rasta. Ar išdrįsčiau savo nuomonę ištarti? Mano trumpai kirptą, apvalią ir kietą keberiokštpliumpto akį nušvietusią mintį? Taigi. Vienas iš žemiečių erdvėlaivio specialistų, kadaise taisęs asteroido suniokotą vidinio smegentinklio mazgą, suklydo atstatydamas jungtis (tiksliau sakant, iš jungčių sudėliojo šūkį „Vaclovas myli kapitonę“). Todėl astromechaniko padėjėjui Vaclovui Buikui norėjus savo rašytą pasiaiškinimą elektromagnetiniu paštu nusiųsti į žemę, vidinis erdvėlaivio protas šį nurodymą interpretavo perfekcionistinės analizės būdu ir akimirksniu į juodą kosmoso tuštumą nusiuntė visas su deguonimi reaguojančias organines medžiagas, tarp jų ir paskutinius visatoje likusius, gyvus, pirmykščio pavidalo žmones.

Daugiau informacijos ieškokite visatinklio svetainėje terkšt terkšt terkšt: //katšuniųcivilizacija. gan.