Gyvenimas trumpas – neverta jo švaistyti menkaverčiams dalykams

Begalę kartų teko girdėti: gyvenimas trumpas, gyvenimo negalima švaistyti, žmogus yra niekas prieš amžinybę... Kas verčia nuolatos apie tai galvoti ir ar tai nėra vien abstraktūs kliedesiai, neturintys nei prasmės, nei tikslo, nei pasekmės? Ar žmogus tikrai turi kasdien prisiminti, kad vieną dieną jis mirs, ir visa, kas šiandien svarbu, bus pamiršta, pranyks kartu su juo? Ar žinodami, kad mūsų laikas nuolatos tiksi, kokybiškiau ir prasmingiau jį išnaudojame? Ir, galų gale, ar visi šie klausimai turi kokią nors prasmę, ar yra tokie pat abstraktūs kaip ir teiginiai, iš kurių iškyla? Su šiais klausimais neriu į depresiškus apmąstymus – varganas juk tas gyvenimėlis.

Visų pirma, kodėl mes tokie įsitikinę, jog turėtume gyventi ilgiau ir kiekvieną pavasarį stebėti, kaip iš naujo pražįsta alyvos ir slyvos, sugrįžta į gimtinę paukščiai? Gražu, sentimentalu, romantiška, bet... Netikslu? Ar tikrai kasmet matome vis tuos pačius alyvų žiedus, lapus? O gal jie rudenį miršta tam, kad užleistų vietą, teisę į žydėjimą naujajai kartai? Ar tikrai kasmet į tuščią lizdą sugrįžta ta pati gandrų pora? Ar tikrai ta pati per visą mūsų gyvenimą? Ar nebūna taip, jog savo amžių nugyvenę varnėnai perleidžia inkilėlius jaunesniesiems, o patys pražūsta tolimoje kelionėje? Galiausiai koks gi mums skirtumas – svarbu, jog alyvos kasmet žydi, o inkilai nelieka tušti.

Ir visgi, žmogus – visatos valdovas. Negi taip ims ir pasitrauks, negi nuvys kaip koks alyvos žiedas ir užleis šaką naujai kartai? O jei jau lemta nuvysti, tai bent dramatizuokime tokį neteisingą ir negailestingą likimą. Ir tegul visa gamta mus užjaučia.

Klausimų tiradą galėčiau paberti ir dėl kito pavadinime minimo žodžių junginio: kas gi tie menkaverčiai dalykai? Juk taip garsiai skelbiama – žmogus menkas, jo gyvenimas menkas, netgi pasaulis menkas prieš visatą. Belieka perfrazuoti pavadinimą: gyvenimas trumpas – neverta jo švaistyti gyvenimui.

Čia galima būtų ir sustoti, bet to nedarysiu. Beliko esminis klausimas: ką gi mes veikiame šioje žemėje?

Galbūt siekiame surasti prasmę? O kas yra prasminga?
Išrasti dviratį? O gal atominę bombą?
Visą gyvenimą kurti bombą, neatsitraukiant nuo brėžinių, nes visa kita tėra menkavierčiai dalykai. Ir sukurti tai, kas sunaikins visą šią beprasmę žmoniją.

Klausimų, kaip dažnai pasitaiko, daug daugiau nei atsakymų. Galiausiai pasimečiau savo mintyse: dėl ko gi aš gyvenu? O gal aš dar per jaunas, kad suprasčiau? Juk kai kurie žmonės prasmės paieškoms skiria visą gyvenimą.

Ką gi, atsisėsiu ir palauksiu, kol didelis dalykas, dėl kurio nebūtų gaila trumpo gyvenimo, pats pas mane ateis. O kol lauksiu gyvenimo prasmės, atjojančios ant balto žirgo, suvalgysiu obuolį, paglostysiu šunį, perskaitysiu knygą. Jei ilgai tos prasmės teks laukti, gal dar spėsiu užauginti vaikus, pažaisti su anūkais ir su senais draugais prisiminti jaunystę. Jei ir tada nebūsiu radęs gyvenimo prasmės, manau, man jos ir nebeprireiks. Tegul jos ieško nauja karta.