SuglumesŠis kūrinys buvo parašytas fantastikos konkursui.
Lėtai pasukau galvą į šoną. Aplink siūbavo aukšta žolė, savo kvapu svaiginanti labiau nei gėrimas iš pūstašonio butelio. Smilga ramiai šliaužė vikšras turbūt net nenutuokdamas, kad ateityje jo laukia kitokia dalia, nei kasdienės rytmečio saulės vonios.
Pažvelgiau į dangų: tamsiai mėlynu skliautu vėl praskriejo meteorai. Iš pradžių buvo keista, kad jie skrenda taip žemai, kad yra matomi plika akimi, tačiau vėliau prie jų pripratau ir nustojau sukti sau galvą, kodėl jų neveikia žemės trauka.
Gurkštelėjau iš butelio ir užsimerkiau. Alkoholis truputį apmalšindavo nepakeliamą skausmą, tačiau aš įtariau, kad į jį yra pilama kokių nors haliucinogeninių medžiagų, kaip kitaip paaiškinsi tą faktą, kad jau keleri metai, kiek tolėliau, niekur nesitraukdamas mane stebėjo baltas šuo. Galima būtų pamanyti, kad tai statula, tačiau retkarčiais jis nusižiovaudavo, atidengdamas sidabro spalvos iltis ir vėl įsmeigdavo apsiblaususį žvilgsnį į mane. Arba jis buvo mano vaizduotės vaisius, arbą jį irgi veikė laukymės kvapas. Atsargiai pasirėmiau dešine ranka ir stengdamasis per daug nepasikelti nuo žemės, pažvelgiau virš žolių. Vis dar nieko, bet aš žinojau, kad jie atvažiuos. Gausiu naują alkoholio atsargą ir greičiausiai teks iškęsti eilinę turistų grupę. Nors jie ją vadina istorine perspektyva, tačiau esmės tai nekeičia. Prikiša savo snukius, bando kažką įžvelgti savo išsprogusiomis akimis, šnibžda ir bado galūnėmis. Tačiau jaučia kažkokią nesuprantamą baimę. Dažniausiai kalba vyriausiasis, kuris vairuoja vikšromobilį, taip aš pakrikštijau kažkokį gleivėtą padarą, panašų į kirminą, apkaltą metalinėmis plokštėmis, iš kurio vidaus ir išlenda jie. Kalba jis dažniausiai tą patį, ir jei aš nebūnu per daug girtas, leidžiu sau nutylėti įvairias pastabas. Beje, per tiek metų sugebėjau išmokti jų kalbą. Kai guli pievoje ir negali pasijudinti, kartais atsibosta vien gerti ir norisi pramankštinti smegenis.
Šuo vėl nusižiovavo ir garsiai kaukštelėjo nasrais. Truktelėjau gerą gurkšnį. Alkoholis nudegino gerklę, trumpam atitraukdamas mintis nuo to prakeikto šuns. Jis negali būti gyvas, nė karto nemačiau jo pasišalinusio ar ėdančio. Tačiau jei jis yra mano vaizduotės vaisius, tai gal ir visa šita pieva yra tik miražas, ligotos alkoholio paveiktos vaizduotės kūrinys? Geriau apie tai negalvoti. Geriau neprisiminti ir to ausis draskančio staugimo, kai lyg per miglą staiga supranti, kad staugi tu pats. Iš skausmo. Ne, neverta grįžti į praeitį, nes kiekvieną kartą ją primena vikšromobilio vairuotojas istorinės perspektyvos metu. Užsiverčiau butelį ir gurkštelėjau gerą gurkšnį. Užsimerkiau. Dešiniąją kūno pusę maloniai šildė saulės spinduliai. Pažvelgiau į kairę pusę: vikšras nuo stiebo jau buvo dingęs, tiktai tupinčio šuns siluetas šmėkščiojo pro žolių kuokštus.
Anksčiau ši laukymė nepasižymėjo žaluma. Juodos plokštės lygiais kvadratais dengė kiekvieną žemės lopinėlį nuo vieno šlaito iki kito. Kur ne kur stovėjo gyvenamieji kupolai ir laikinos poilsiavietės. Plokštėmis nuolatos kursavo pakrovėjai, veždami rūdą iš kasyklų į sandėlius. Negalėjau pažvelgti į tą pusę, tačiau buvau įsitikinęs, kad sandėlių šlaitas, kaip mes jį vadinome, vis dar stūkso, žvelgdamas į pievą juodomis angų kiaurymėmis. Kasyklos šlaitas jau beveik baigė apaugti vijokliais, uždengdamas uolose išraižytus angų numerius.
Įsiklausiau. Ne, man pasigirdo, kad girdžiu keistą teškenimą, kurį skleidė ta gleivėta pulsuojanti transporto priemonė. Šuo geltonomis akimis vis dar žvelgė į mane ir man pasidingojo, kad jau esu matęs tokį žvilgsnį: atsidavusį ir kartu maldaujantį. Ranka pagraibiau aplink ir užčiuopiau pilną butelį. Dantimis ištraukiau kamštį ir gurkštelėjau. Skausmas vėl trumpam atsitraukė. Tuščius butelius mėtydavau į šunį, tačiau jis nesujudėdavo, net pataikius į jį. Kiekvieną dieną istorinės perspektyvos dalyviai surinkdavo juos, o šalia manęs pastatydavo pilnus alkoholio butelius. Žinoma, taip jį vadinti būtų klaidinga, tačiau violetinės tirštos gleivės nedaug kuo skyrėsi nuo mūsų varomo spirito, tiek stiprumu, tiek skonio šlykštumu.
Žvilgsnis. Prisimenu jį, nusižeminusį, nuleidusį savo raguotą galvą, tačiau iš padilbų geltonomis akimis žvelgiantį į mane ir maldaujantį: „Mes neberekomenduotumėme kasti toliau. Aparatai rodo, kad mes jau nuėmėme negyvąjį sluoksnį ir jei kasime toliau, paliesime kūną. O rūstusis Mamone, šita planeta jau apvalyta. Mes galime keliauti toliau“. Spėkite kaip pasielgiau aš? Nuspyriau jį nuo keltuvo platformos ir liepiau kasti toliau. Šios planetos rūda buvo melsvo atspalvio, vadinasi, priskiriama aristokratų rinkai.
Gurkštelėjau ir trumpam sulaikiau kvėpavimą. Milžiniškos alkoholio dozės gal ir temdė protą, tačiau slopino prisiminimus. O kai guli milžiniškoje žalioje pievoje, tapusioje tavo kapu – nieko kito nebelieka, kaip tik vėl ir vėl nugrimzti į praeitį ir alkoholio gelmes. Sustugau. Šiaip, tik norėdamas įsitikinti, kad aš esu. Prakeiktas šuo pakreipė galvą, ir toliau žvelgė man į akis. Užsimerkiau.
Įvyko tai, kas buvo neišvengiama. Eilinei skaldymo mašinai gręžiantis gilyn, šachta susiūbavo ir užgriuvo visą šachtininkų koloną. Juodos plokštės laukymėje pradėjo aižėti, o pro plyšius – skverbtis ūgliai. Didžiausias juodojo kasinėtojo košmaras tapo realybe: planeta prabudo. Iš plyšių lendantys vijokliai tapo mirtinais ginklais. Jie kapojo, raižė, smaugė, prasivėrusi žemė rijo techniką ir lydė viską karšta lava. Erdvėlaivis, kurį komandai beveik pavyko aktyvuoti, pradėjo akyse tirpti nuo prasidėjusio rūgšties lietaus. Iš šachtų pradėjo veržtis tiršta masė – planetos branduolys, kuris čia pat stingo ir virto žeme, uoliena, augmenija... Mane ši masė apgaubė paskutinį. Vijokliai tvirtai laikė prispaudę prie žemės poilsiavietėje, ir aš tik bejėgiškai galėjau stebėti, kaip mano kūnas pamažu grimzta į žemę.
Gurkštelėjau dar. Tolumoje pasigirdo vikšromobilio teškenimas. Glitus kaustytas padaras vinguriavo per pievą artėdamas manęs link. Pažvelgiau į spoksantį šunį, akimis permečiau savo kūną, kairiuoju šonu įsimigusį į uolieną. Gurkštelėjau dar. Neabejojau, kad visa tai planetos kerštas. Sukrėtimui aprimus, planetoje prasidėjo netgi šiokia tokia evoliucija, kurios eigoje išsivystė šitie padarai, kurie kiekvieną kartą atvažiavę aplankyti istorinio paminklo su baime žvelgdavo į raguotą pusiau į žemę sulindusį padarą.
Ar jau minėjau skausmą? Jie ropštėsi iš vikšro liaukų ir rikiavosi aplink. Priartėjęs vyriausiasis pradėjo eilinę paskaitą: „Čia gyveno Dievai, septynias dienas kūrę pasaulį ir per dvi prikėlę jį gyvenimui savo gyvybės kaina“. Jie pritariamai suošė ir vyriausiasis tęsė toliau.
Ne kartą bandžiau persirėžti kaklą butelio šukėmis, tačiau stiklas nepajėgė perrėžti kietos odos. Norėčiau numirti, kad galėčiau išsilaisvinti iš šios ironiškos garbės išraiškos, tačiau aš nemirsiu. Demonai nemiršta, jie gyvena amžinai, net jei patenka į pragarą, kuriame aukos yra alkoholis, o vienintelis draugas – šuo.
