Kalinys Nr. 03222

O kaip šiandien sunku ištarti paprastus žodžius „Aš myliu tave, sodžiau“. Kaip stipriai tu žmogus apsirinki išėjęs į gatvę, kur ūžia gamyklos ir pukši automobiliai, ir surinki, kad tau nereikia miesto, nereik miestelio, nereik miestuko, nereikia greitkelio ar prekybos centro. Ir kokio dar prekybos centro? Nereikia net mažos medinės krautuvėlės. Tu viską užsidirbti pats gali, juk sveikas, drūtas, valyvas žmogus esi, ne koks su kerpėmis ant kelių, ant alkūnių ir kitų sąnarių. Juk pajėgesnis kartais tu jautiesi už prazvimbiančius motociklus. Atrodo, griebtum juos už ratų ir taip toli nusviestum, jog Dovydui iš tavęs dar mokytis reikėtų kaip svaidytis akmenėliais.
Tos energijos netrūksta, kai sėdi namuose prie lango. O kaip aukštai tu įsitaisęs – devintam aukšte kojas ant palangės susikėlęs. Žiūri, stebi, analizuoji, kurlink patrauks šį rytą paštininkas, kurią iš nepažįstamų tau pabučiuos naujasis rajono Žigolo. Stebėt smagu, to nieks neneigia. Tai lyg kokia pasaulio mokykla. Klasės draugai kasdien kiti, nespėji prisirišti, nespėji pasiilgti. Ir kaip be galo stipriai vertini tu tuos, kurie praeina pro tavo langą du rytus iš eilės. Tada žmogus jauti, kad jį geriau pažįsti nei kitus. Susimezga tarytum koks ryšys, nematomas ir nestiprus. Galvoji pasirėmęs ant delnų, kad dar, dar vieną rytą tu praeik pro mano langą, ir aš tave pamilsiu, tavęs ilgėsiuosi kitas dienas, kai nepraeisi pro mane. Kelias akimirkas nepasirodęs, nuvilsi vėl mane. Vėl pastūmėsi į pilką kasdienybę.

    Galbūt, kai neištversiu to beprasmiško sėdėjimo prie lango, kankinančio dieglaus dūrimo paširdžiuos, išbėgsiu vienas aš į kiemą, stovėsiu vienas ant šaligatvio. Galvosiu, kur tu pradingai, juk aš mačiau tave tris rytus paeiliui. Praėjai pro mano langą. Galiu prisiekti, pirmą rytą man nusišypsojai, antrą – mojavai, o trečią – žvilgsniu pasakei, kad myli, kad lauki, kol išbėgsiu pasitikt tavęs. Sakei, kad tai parodytų tau mano dėmesio truputį. O Dieve, koks kvailys! – suriksiu aš. Koksai kvailys esu, kad to nesupratau anksčiau, koks nelaimingas, nesuprantantis kvailys. Juk tu vienintelis pro langą praėjai tiek kartų, juk vienas tu man mojavai, o šitiek laukiau savo išrinkto žmogaus, kuris ne tik nugūrintų pro mane sulinkęs, o eidamas šypsotųsi, mojuotų man, atsiųstų bučinių.
O koks kvailys! – aš nenustosiu rėkti, grąžyt rankas pradėsiu, veidą trint, ieškoti ašarų, ieškot menkos gyvybės liekanos viduj, kuri kas rytą žiūrint man pro langą, atsispindi permatomam stikle. Sugriebti jau tiek kartų ją norėjau, o ji vis ten giliai – lange, kuris toksai trapus, apnuodytas prakeikto smogo. O tu žmogus. Aš šauksiu tuos, kuriuos šventaisiais laiko vaikštantys pakampėmis, aš melsiu tų, kurių kasdienės duonos meldžia vidurinė klasė, kad tiktai sugrįžtum, kad pamatytum mane klūpantį prieš milžinišką žmonių, mašinų srautą, kad tau manęs pasidarytų gaila, kad priėjęs apkabintum, išbučiuotum, grabinėtum. O Taip! Aš pasiilgau visko, pasiilgau būti glostomas, aš pasiilgau būti graibomas, nurenginėjamas. Dabar man svarbios tik tai tavo rankos, tik tavo pirštai, sagstantys man baltinių sagas. Man reik tavęs. O aš ir vėl suklikti noriu, parpuolęs ant kelių. Laužau rankas už nugaros, bandau visaip išriesti, kad tos prakeiktosios nulūžtų ir paliktų mano kūną vieną, kad aš galėčiau drąsiai verkti, kad galėčiau vienas kūkčioti, gailėtis to, kad mane ištrėmė, kad vienas laukiu paniuręs prie lango tavęs, žmogau, o tu dingai. Dingai ir nebegrįši, o jeigu ir pareitum, jei ketvirtą kartą mane pamatytum, man nebūtų jau svarbu, nes aš be rankų, išsukiotais pirštais, gulėčiau ant asfalto, dantim į plytą įsikandęs ir ašarom paspringęs.

    Galbūt, jei man taip pasisektų, surastum mane dar nors kiek gyvą, girdėtum seiles, gargiančias gerklėj, bandytum man atlenkti sprandą, glostyt plaukus, sakyt, kad nepalikčiau šio pasaulio, kad jame tiek daug kam manęs reikia. Darytum tai, nes tokia tavoji pareiga. Juk tu žmogus. O aš jokių įsišaknijimų čia neturiu, nėra manęs kam guosti, nėra kam manęs grabinėti. Kiek kartų, kad tik žinotum, aš pasaulio maldavau, kad gatvėje mane kas nors sumuštų, kad pjaustytų ir prievartautų. Aš priešinčiaus tik tiek, kad tam iškrypėliui suteikčiau malonumo. Bandyčiau kąsti jam į gerklę, draskyčiau jį nagais, kol jis sužviegtų „O kaip man tai patinka“. Daužyčiau jį ir muistyčiaus, bet tik todėl, kad jis mane, pagriebęs plieno rankomis daužytų talžytų ir glamonėtų. Atsisukčiau aš į jį nugara, atsegčiau kelnių diržą ir įsikabinęs rankomis į sienas pažiūrėčiau jam į veidą. Ačiū tau! – sakyčiau tam iškrypėliui. Kad tu žinotum, koks dėkingas tau esu. Nors kam esu aš reikalingas, nors aistras su manimi patenkinti gali, nors smurto protrūkius sugert pajėgčiau.

    Deja, pasaulis aklas man. Jau šitiek metų sėdžiu savo kambary, ir niekas, niekas pro mane dar nepraėjo tris rytus iš eilės. Taip niekad ir neišbėgau į gatvę, nešaukiau tavęs žmogau, balsu. Tai nuolatos darau viduj, žiūrėdamas į buvusios gyvybės atvaizdą lange. Ir niekam aš nereikalingas, nenori niekas tenkinti iškrypėliškų fantazijų su manimi. Rėkiu aš jums, rėkiu viduj, ateikit ir paimkite mane. Pinigų turiu ir butas dar visai neblogas, ir aš, ir aš esu, kuris jums nesipriešins. Imkit viską, laužykit, daužykit ir nieko negailėkit. Prašau, naikinkit, griaukit ir smurtaukit. Kiškit, grūskit, prievartaukit. Išlaisvinkit jausmus. Esu pasaulyje šiame tik tam.
O su manim vis smaginas manas likimas. Tai daug skaudžiau už visą blogį, kuris galėtų mane sunaikinti. Todėl aš ir prašau iš pradžių meilės, šilumos, o paskui aukos. Nes nežinau, kas dar blogiau galėtų mane ištikti, jeigu ne vienatvė. Ir net jeigu, žmogau, išeičiau ant šaligatvio, draskyčiau orą pirštais ir rėkčiau, kiek galiu, veikiausiai pasaulis liktų kurčias man, veikiausiai eitų kiaurai dūšią mano. Ir jei netyčia pats kada patapčiau miesto zombiu, tokių kaip aš dabar matyti negalėčiau.

    Bet tokiu velniu tapt nenoriu. Nenoriu būti ir nevisgima, kuriam taip gimti iki galo ir nebuvo lemta. Ir jei ilgainiui nesutiksiu vėl tavęs, vėl nematysiu tavo šypsnio, rankos mosto, nematysiu tavo plaukų ir veido, greičiausiai tapsiu atmata tokia, kokios vaikšto gatvėmis ir kvėpuoja tuo, kas žudo juos. O aš parimęs, žvelgdamas pro langą, visai susenęs ir niekam nereikalingas, laukiu, kol kažkas ateis ir nužudys mane. Nes vienas kambarys, tik vienas jis su keturiom betoninėm dukrom mane dar laiko, manim dar domisi ir sprendžia mano dilemas. O jos juk tokios paprastutės, kad net ir sienos gali jas suprast.

    Ir jei, žmogau, kada praeisi vėl pro šitą langą, pro kurį stebės tave senelio povyza, prašau, paimk didžiausią akmenį nuo kelio ir tėkšk langan tokia jėga, kad perskiltų stiklai, kad subyrėtų man į veidą. Taip sunaikinsi paskutinę gyvastį, dar likusią many. Išlaisvinsi mane, ir būsiu tau dėkingas, nes mirti pats mieste aš jau nebepajėgiu.