senbernio pavasaris

lakštingala kaip išprotėjus
per naktį treles varinėja
užmigti niekaip negaliu

ir tas menulio plokščias veidas
klevan atrodo nusileidęs
pro langą šypsos tarp gėlių

vartaus kaip silkė ant keptuvės
ir lenda mintys paleistuvės
taip noris jas realizuot

keliuos nes negaliu kentėti
rengiuos ir pasiėmęs skėtį
einu po pievas paklajot

rasas visas išmaklinėjęs
nei gėręs nei pasimylėjęs
ryte pavargęs sugrįžtu

pavasaris tai tikras vargas
emocijos visus pavergia
tačiau ant jo aš nepykstu