Apie laikiną stoties gyventoją

Ilgiausia gyvatė mazgu į praeitį,
Galu – į ištirpusią ateitį.
Tolimiausia stotis, ten, kur niekas nelaukia.
Varstomos durys tų, kurie eina, skubiai išnyksta,
Sustingsta praėjusią naktį, kai neatvyksta
Ant ratų tiksint rytojų, ta, kuri plaukia.
Ir tykiai išblėsta...
Geležinkelio bėgiai lygiai kaip bandžos
Įtemtos styginės tiesės. Jos nyksta
Link keisčiausių akordų už posūkių
Ir laukimo pušynų.
Tamsoje bilda sandūrom tiesiai į vėją,
Į išbrinkusią pilnąją mėnesio akį
Vagonas be numerio ir be vieno keleivio.
Tas žmogus be bilieto prie varstomų durų,
Prie savo stoties pasitinkantis savajį laiką.
Ilgiausia gyvatė mazgu – į praeitį,
Galu – į tave.