18 kadrų

Jos pradžia – ne kažkur ledynuose.
Apibrėžt jai netinka ribos.
Daug žmonių lengvai suklaidinusi,
ji prasideda iš kūrybos.

Tamsoje urvų, metų nišose,
vandenų dugne, ryto vėjuos...
Visada truputį pamišusi.
Tai linksma, tai vėl surimtėjus.

Vieniša paslapčių stebėtoja.
Kiek baugi, pajėgi vaidentis,
ji klajoja – nestovi vietoje.
Jos akivaizdoj gimė gentys.

Ji gyveno pasaulio miestuose,
kai už sienų trimitai ūžė
tarsi šauktųsi, tarsi kviestųsi
įsiminti kiekvieną mūšį,

užrašyti viską, ką iškentė:
inkviziciją, badą, mirtį,
kraujo spalvą, kuria paryškinti
horizontai. Sunku atskirti – 

ją – senolę ir dar negimusią.
Kiek žemėlapių ji suglamžius
geografijos atradimuose.
Savimi užpildžiusi amžius,

vaizdiniais atgimstanti žodžiuose
ir margesnė nei šilko skaros.
Įtaigiai ir kraupiai įrodžiusi,
koks žiaurus, beprasmiškas karas.

Balso stygos garsų neprataria.
Gausios minios judėt nedrįsta.
Ji, paženklinta imperatorių,
per senamiesčio gatvę grįstą

pasitinka aštriausią gotiką.
Atvira, įvairi, skirtinga
neregėtų kraštų egzotika
santūriam charakteriui tinka.

Įsivėlus raidos etapuose
į verpimo, garo mašiną.
Anglimi akmens išsitepusi,
geležinkelius atpažino.

Tuos pačius, kur į tremtį driekėsi,
į pastovią speiguotą šiaurę.
Išsvajotos duonos atriekusi,
užkoduodama žūtį žiaurią

ašarodavo, lyg ilgėtųsi
savasties, kuria snaigės tapo.
Sutrypta tylėjimo getuose.
Pasislėpusi nuo gestapo,

naktyse sapnuodavo išeitį – 
tą vienintelę šviesią stotį – 
ir į laisvę gyvybę iškeitė.
Kartais liaudavos egzistuoti.

Ją tvirčiausiom kilpom surišdavę
ir mėgindavę įbauginti,
bet vilties ji niekad neišdavė.
Sugebėjo kartas auginti.

Sudėtinga pritaikyt matmenį,
nes bet koks mastelis per mažas.
Baisiai gėda, kai jos neatmeni.
Perspektyvos virsta miražais.

Jos išmanymo verta mokytis
užtušuojant pagiežą, pyktį.
Ji – būtis, esmė, laiko pokytis,
pasiryžęs dabar įvykti.

Ji ne kartą yra čia buvusi
ir sugrįš dar tikrai ne kartą.
Ją girdės mp3 grotuvuose
ir sudegintą, ir pakartą...

Ji tokia, kokią mes ją kuriame
knygų puslapiuos, lūpų storyje,
tyro džiaugsmo ašarų sūryme – 
begalybę trunka Istorija.