o vėjas pūtė sunkvėžimį lopšį

1.

paliko mano Galvą
pavasariai ir žiemos,
rudens lapus paskutinius
išsklaidė dviračių
ratai. o aš
sunkvėžimį stebiu
pliku akmeniu
riedantį kaip kad plentas
rieda per žemę.
juostų žaismą geltoną ir baltą
jaukinas liūdesio
dangūs korėti.
korėta mintis tirštą Širdį
sužeidžia pilku
kailiu akmens
mojuodama ir
skindama nuskurdusią
augaliją ir
lietų..
juodą rūbą plaka šiaurės vėjas.


2.


perpjovei mano
namą, giliai, ligi
pat cokolinio aukšto, ir
medžių viršūnes
žvilgsniu genėjai.

o juk taip mylėjo mano
durų skambutis
tavuosius
pirštus, su
laukimu ir
nerimu
liečiančius...

rūsio paukščiai išskris
į saliono tapetus, ir
liustrai ant
stalų nubyrės,
aptaškę
senovine lempų šviesa
rytietiškus kilimus. akis
tavo nuriedėjo jais
į mano laiptų
kambarį kurio

duris pats įdėjai ir
švelniai išdidžiai
perbraukei savo
darbą tarsi
kūdikio lopšį

tuščią