Dangun

Šis kūrinys buvo parašytas fantastikos konkursui.

Tuščias, tuščias. Šaltas.

Toks jis jausdavosi. Ir dieną ir naktį.

Kartais manydavo, jog viduje atsivėrusi juodoji skylė.

Kartais bandydavo užpildyti tuštumą romo ir uostomojo tabako mišiniu. Kartais bandydavo sušilti prisidegęs cigaretę. Daug keikėsi ir nuolat bastėsi, nes namų jau seniai neturėjo. Kartais miegodavo po žvaigždėmis, kartais klajodavo tarp aukštų žolių, kartais gerdavo ant uolų, kartais jį išmesdavo netgi iš kino.

Tie kurie jį pažinojo, vadino vargetą Mefu. Kažkada jis turėjo ir tikrą vardą. Kažkada turėjo ir tikrą gyvenimą. Bent jau kiti taip manė. Pats Mefas buvo kitokios nuomonės – gyvenimo jis niekuomet neturėjo.

Neturi gyvenimo jis ir dabar, bet šį neturėjimą, bent jau pats pasirinko. Seniau Mefas buvo mašina, o dabar jau vilkas. Vilkai bent jau gyvi.

Vieną naktį Mefas slankiojo savo pamėgtais, tarp aukštų žolių išmintais vilktakiais ir traukdamas į tuštumą saldžius dūmus, stebėjo dangų. Jis gailėjosi mėnulių. Jie priminė jam jį patį, kai jis dar buvo mašina – iš pažiūros spindintys, tačiau iš tiesų tik gebantys atspindėti kitų šviesą ir priversti amžinai suktis tais pačiais takais. O štai žvaigždės jam patiko – tyras sidabras aukštai virš visko. Virš nakties žvarbos, virš pagirių skausmo, virš drėgno purvo visur aplinkui, virš rytinio kosulio ir geliančių sąnarių, virš sintetinės šviesos pilnų urvų, kuriuos vietinės mašinos vadino namais. Pilnas laisvės ir šilumos.

Pilnas.

Viena žvaigždė staiga sužibo ir blykstelėjusi nukrito į slėnį visai netoli Mefo pamėgtos uolos. Pavydas sugniaužė jo tuštumą. Jis gerai pažinojo vietovę, tad paspartino žingsnį ir patraukė link dabar žolėje šviečiančios žvaigždės. Vylėsi ją pasiekti dar neužgesusią.

Priėjęs arčiau Mefas sulėtino žingsnį, pradėjo bemaž sliūkinti. Šito per daugelį metų buvo puikiai išmokęs. Tai buvo viena iš nedaugelio jo pramogų – tyliai prisliūkinti prie mašinos ir siaubingai ją išgąsdinti. Būdavo smagu stebėti jas klykiančias riedant tolyn.

Jis nenorėjo išgąsdinti žvaigždės. Mefas nuogąstavo, kad nepatik žvaigždei. Kad jai bus atgrasus jo dantytas snukis, kad bus šlykštus jo purvinas kailis ar prastas kvapas. Kad žvaigždė nužvelgs jį šaltu žvilgsniu ir nusisuks, kaip kad padarė jo tėvas žiloje senovėje, ar dar ir dabar nuolat daro kitos mašinos.

Vilkas slinko uola aukštyn – vylėsi, kad žvaigždės pratusios žiūrėti žemyn, tad nepastebės, jei jis prieis iš viršaus.

Jis klydo, nors ir ne iškart tai suprato. O gal tiesiog negalėjo patikėti.

„Jis toks panašus į mašiną! Negi būsiu ir vėl suklydęs?“ – buvo pirmoji Mefo mintis. Kieta, kaulinė oda, ilga, spygliuota uodega, skaidrios, švytinčios lempos – tobula mašina, tačiau tik mašina. Žvaigždė pasisuko į ant akmens tupintį vilką ir ryškios žibintų šviesos akimirkai Mefą apakino... Ir pripildė tuštumą.

Apstulbęs Mefas tik plačiomis akimis spoksojo į nepažystamojo lempas.
– Aš laukiau tavęs. – skaidriu ir hipnotizuojančiu balsu prabilo žvaigždė.
– Ma... nes? – vos pralemeno Mefas.
– Tavęs, Mefai. Ar taip dabar tave vadina? Visada žinojau, kad ateis ir tavo eilė... Kiek laiko jau nesimatėme?
– Ar... Aš jus pažystu?
– Žinoma. Nejaugi jau užmiršai mane? Praėjo kiek? Šeši ar septyni realybės amžiai ir jau mane pamiršai?!
– Aš... Nu... Bet jūs juk žvaigždė! – Mefo protas buvo sukrėstas, o tuštuma regis pradėjo suktis ratu ir veržtis jam per gerklę. Žvaigždė kreipėsi į jį tarsi į lygų? Sakosi laukusi būtent jo, ir teigia, kad jie pažysta vienas kitą? Tik neįprastai žvarbus nakties vėjas neleido Mefui patikėti, jog tai tik sapnas, ar girta klejonė.
– Na žinoma, aš žvaigždė. Kai kas net pasakytų, jog aš super žvaigždė! – mašinos lūpomis nuvilnijo ironiška, pažystama šypsena ir Mefo atmintyje pradėjo formuotis seniai pamirštas vardas.
– Tu... Tu esi... Taip. Dabar prisimenu. Tu esi Šviesos Nešėjas!
– Cha cha. Laimėjai aukso puodą Mefai! Laimėjai prakeiktą aukso puodą! – dar plačiau šypsodamasi pareiškė žvaigždė.
– Bet tu gi buvai toks, kaip ir mes visi! Kaip, po šimts, atsitiko taip, kad dabar esi žvaigždė? – Mefo tuštumoje įsižiebė pykčio kibirkštis.
– Eh, Mefai. Tai visai nesudėtinga. Dėl to ir atėjau pas tave. Kad būtum žvaigžde, tereikia dviejų dalykų – laisvės ir būti žvaigžde. – ir po trumpos pauzės pridūrė – Pažiūrėk į dangų!

Mefas pakėlė galvą aukštyn. Begalė ryškių žvaigždžių švietė tyru sidabru. Begalė išėjusių brolių ir seserų šypsojosi jam. Jam vienam visame pasaulyje! Lyg prieš jo paties valią mefo kaklas užlūžo aukštyn ir vilkas sustaugė tyru balsu į dangun kylantį Šviesos Nešėją.

Tuštuma iš krūtinės išsiveržė juodais dūmais, bei romo garais. Ir Mefas tarsi nematoma ranka pakylėtas pasileido žvaigždei iš paskos. Dar niekada jis nesijautė toks pilnas, niekada nejautė tokio džiaugsmo ir tokios laisvės.

Mefui išėjus melsvas rūkas padengė slėnį ir tyros rasos ašaros padengė šaltą vilko kailį ir niekada jau nebespindėsiančias akis.

Ir niekas daugiau neverkė.

Ir sidabrine žvaigžde danguje, aukštai virš visko, švytėjo Mefistofelis.