Weird StarŠis kūrinys buvo parašytas fantastikos konkursui.
– Katės visada pabaigia šuolį visomis keturiomis nusileisdamos ant žemės, – pramerkusi vieną akį, ištarė Liūnė Valpurgė.
– Mhm.
Roko Valpurgijaus atsakas buvo vos girdimas – nosimi įsikniaubęs į žoles, jis tingiai laukė nakties, kad galėtų pradėti įprastą bėgiojimą, nerizikuodamas pargriauti kurio nors užsižiopsojusio kaimyno. Kartais ją įkyriai grauždavo mintis – už ką galima mylėti šį vyrą, kuris kas ryta neatneša puodelio šalto pieno, niekaip nebaigia statyti ekologiško rąstinio namo – įkasęs į žemę kelis šakalius, vaizduoja didį architektą, nors abu vis dar glaudžiasi viename tų apleistų, pavienių skvoterių užgrobtų bendrabučių iš rūdžių dailiai nuėsto metalo, nenešioja kaklaraiščio, kai ištinka oficialūs susitikimai. Turbūt meilė – lyg tie nudėvėti džinsai, į kuriuos šoki kas rytą, – seni mieli džinsai.
Žvilgčiodama į savo vyrą nuo tiltelio – ir vėl, tik keli šakaliai, o jis jau vaidina erelį! – Liūnė bandė prisiminti, ar Vietinis Radijas pranešė, kada baigsis sausra. Juk kada nors apačioje tekėjęs upelis turėjo vėl pasirodyti, po galais!
Danguje įsižiebė savo forma į bulves panašūs mėnuliai – jų skaičių buvo sunku supaisyti, nes kartais mėnulių daugėdavo, kartais mažėdavo, ir vienintelis stabilus dalykas buvo susitarimas juos vadinti mėnuliais. Kitas stabilus dalykas – žolė, niekada neprarandanti akis skaudinančios spalvos, pasiutiškai greitai atauganti, slepianti tuntus knibždančios gyvybės. Žolė leido tik vienintelį kompromisą – gatves, tiksliau, šviesiu smėliuku pabarstytus takus, į kuriuos klimpdavo kojos.
– Ar tau irgi atrodo, kad mūsų pasaulis per ryškus?
Rokas atsargiai apsivertė ant nugaros – ji išgirdo, kaip nemaloniai sugirgždėjo jo stuburas, turbūt druskos kauluose, argi ji nekartoja kasdien, kad neprotinga gerti kietą vandenį vietoje pieno? Akys, didelės lyg žibintai, pašaipiai spindėjo. Visai ne nuodėmė įsimylėti tokias akis.
–Mieloji, mes juk ryškios asmenybės. Kad būtų neįmanoma nepastebėti. Aš kasdien keičiu kostiumus, tu – šukuosenas, žmonės atsisuka gatvėje, paparacai kartais mus pamedžioja dėl sportinio intereso. Būna, pilkos asmenybės stebi mus iš kitos tvoros pusės ir labai pavydi.
– Nes mes nemokame mokesčių.
– Jie moka už mus. Mokesčių mokėtojai kitoje tvoros pusėje išlaiko gyventojus šioje. Partizaninis marketingas, taip sakant. Mes įžymūs.
Liūnė atsiduso – paskaitų apie pilkąsias asmenybes anapus tvoros ir tai, kaip jos graužiasi nagus, negalėdamos nė kojos pirštelio įkišti į išrinktųjų teritoriją – nei autografų, nei interviu, tik kelios nuotraukos iš beveik permatomų, ypatingai tylių malūnsparnių – ji soti iki kaklo. Blogai, kai realybės šou žvaigždė tampa vadybininku, tikrai blogai.
Žolėje sušnarėjo – pažeme šmirinėjo smulkūs laukiniai žvėriukai, kai kurie mokėjo siurbti kraują, todėl buvo visai nesunku jų nekęsti. Panašūs į mažus piktus šikšnosparnius, jie naktimis pakildavo skristi į mėnulius, ir tuomet Liūnei labai norėdavosi juos nuskriausti.
– Rytoj man anksti keltis į darbą, nebėgiok ilgai, – paprašė.
– Man reikia erdvės. Juk matai, koks aš gremėzdas.
Taip, jis buvo ilgšis, niekada neišmokęs susitvarkyti su savo galūnėmis, bet kai dainuodavo, publika buvo pasiryžusi jam atsiduoti neklausinėdama – ypač moterys, žinoma. Užtat ji labai apsidžiaugė, kai Rokas apsisprendė dėl kūrybinės pertraukos. Jai liko stiliaus vadybininkės darbas – dažniausiai rytais, kai klientai kviesdavosi į namus, panikos kupinais balsais išrėkdami pasaulio pabaigą dėl pernakt numiegotos garbanos. Šalia jo jausdavosi miniatiūrinė, puikiai telpanti į kietą milžino glėbį.
Rokas sunkiai pakilo, pasirąžė – kaulai vėl sutraškėjo. Dėl sporto jų nuomonės skyrėsi, bet net didžiausi skirtumai išsprendžiami vakariniais bučiniais.
Staiga pieva sujudo, kažkas užplėšė dainą, ir Liūnė suprato neišvengsianti kaimyno vizito su daugybe bereikalingų šnekų ir išseksiančiomis jos kavos atsargomis.
Rubuilis visada pražiota, skylę primenančia burna, įsispraudęs į tviskančią sidabru, karoliukais nusagstytą tuniką, po kuria negražiai pūpsojo lašiniai, prie porelės artinosi tokiais plačiais žingsniais, kad laukiniai žvėriukai vos spėjo sprukti į šalis. Sveikindamasis mostelėjo spirale susukta uodega ir prapliupo:
– Čia aš, Vietinis Radijas. Žinau, ir jūs žinote, kad aš mažumėlę ekscentriškas, taip, ir todėl visai nebeaišku, ar esu žmogus, ar tik savo paties šešėlis, kurį matote įlindę į olą, bet, žiū, gražiai pradedate vakarą ir tikrai pavaišinsite mane kava, kai pasakysiu didžią naujieną!
– Ketinau pabėgioti, – nukirto Rokas, suerzintas įprastos Vietinio Radijo sveikinimosi manieros.
Šis subaltakiavo į kaimyną, pamaldžiai sunėrė priekines kanopas.
– Aš nekaltas, kad esu toks, koks esu.
Liūnė prunkštelėjo.
– Kai pasakysiu didžią naujieną, jūsų sielos sudrebės lyg nešamos cunamio, nes aš vienintelis moku sugauti radijo bangas tiesiog naudodamasis savo smegenimis, o to dar nepavyko niekam. Šįkart tai ne įprastas triukšmas, turiu omenyje žinias ir dainas. Aš sugavau tokią keistą radijo stotį... Beje, upelis atostogauja.
– Transliuok, – abejingai iškvėpė abu Valpurgijai.
Vietinis Radijas krenkštelėjo. Prisidėjo prie širdies kanopą. Ir prabilo seno profesoriaus balsu:
–... Telematinis subjektas, į kibererdvę pasiuntęs avatarą, gali kaupti socialinį kapitalą taip pat sėkmingai, kaip ir gilindamas pasitikėjimo ir kaimyniškumo ryšius savo gyvenamoje vietovėje. Individas, sukūręs dirbtinį agentą, turintį jo paties asmenybės bruožų ir atitinkantį fantazmus, kurie negali būti realizuojami keičiant žmogiškuosius kūnus, sukaupia daug didesnį socialinį kapitalą. Realioje erdvėje veikiantį avatarą suponuoja poreikis turėti ne menkesnes galimybes išreikšti save, negu siūlomos tinkle.
–Profesoriau, dirbtiniai agentai gali ilgainiui iš antrininkų virsti asmenybėmis – tai sukėlė žmonių nepasitenkinimą. Bet mintis įsteigti asmenybes stelbiančių avatarų sąvartyną viename dirbtinių kosminių pasaulėlių jų atsikračiusiems neatrodo patraukli. Daugybė žmonių norėtų galiausiai sunaikinti savo pernelyg savaranliškus antrininkus.
– Dirbtiniai agentai geba puikiai prisitaikyti – avatarų sąvartynas tapo puikiu naujuoju pasauliu, kuriame tikima, kad tai jie – ryškios asmenybės, puikūs nauji žmonės, o tai, kas liko už ribos – pilka masė. Nors dauguma jų neturi žmogiškos išvaizdos. Individualizmo protrūkį išgyvenančiai visuomenei žmogiškomis būtybėmis save laikantys antrininkai tapo nereikalingi, o pastarieji mus identifikavo kaip virusus, nereikšmingus „kitus“, kurių siunčiami pranešimai blokuojami. Vis dėlto, kai kalbame apie moralę...
– Va, – atsikvėpė storulis, kai pranešimą užgožė eterio trukdžiai. – Aš didžiai norėčiau apie tai pamąstyti, bet, neįkalus kavos – na, neišgėrus, sunkiai sekasi. Čia buvo radijo stotis „Opūs dalykai“, gal pogrindinė, niekada anksčiau nesu jos sugavęs, nors transliuoju visas radijo stotis, nepraleidžiu nė vieno hito!
Liūnė staiga labai panoro pasikasyti savo sidabriškai baltą kailį – pranešimas buvo kvailas, kaip ir visa, ką transliuodavo Vietinis Radijas, bet kėlė neaiškų nerimą. Ji visai nepageidavo gadinti sau nuotaiką prieš rytdienos darbus, todėl tik mostelėjo kaimynui, kad sektų paskui ją – užkais kavos, ištrauks tą besibaigiančio galiojimo pyragėlį iš šaldytuvo, o štai diskutuoti apie kiekvieną radijo šaukinį nė nesiruošia. Verčiau pakalbės apie tai, kur pasidėjo tas velnio neštas upelis. Irgi, mat, asmenybė – nežinai, kada galėsi išsimaudyti mėnesėtą naktį.
Pajutęs niūrią žmonos nuotaiką, Rokas įtraukė savo šarvo spyglius, netekdamas grėsmingo spygliuoto driežo išvaizdos ir blykstelėjo žibintais – atseit, nebeisiu bėgioti, mieloji, verčiau palaikysiu tau kompaniją.
Lėtu žingsniu – skirtingai nei Rokas, Liūnė neturėjo ratų, ir privalėjo itin saugoti keturias švelnias katiniškas letenėles, klimpstančias į smėlį, jiedu patraukė atgal į bendrabučius. Vietinis Radijas kėpestavo iš paskos, lašiniai liulėjo po tunika – jis akivaizdžiai krimtosi, kad kaimynai nesiteikė pastebėti naujos tatuiruotės ant žando. Rado ją populiariame komiksų žurnale, ir pasiryžo. Skausmas nuskaidrina.
– O raketos, kuriomis jie... rūdija... išsigelbėti tik naikindami... – dar kartą šniurkštelėjo profesoriaus balsas.
– Virsiesi kavą pats.
– Tai aš ir sakau, kartais aš savęs nekontroliuoju, lyg būčiau paties savęs šešėlis, kurį jūs... – skėstelėjo kanopomis Vietinis Radijas, užsigalvojęs apie karaoke vakarėlį, kurį jam teks vesti kitą šeštadienį.
