FlaxŠiam kūriniui fantastikos konkurse skirta trečioji vieta.
Lexus OVD skriejo vos siekdamas asfaltą. Šiurkštus padangų paviršius maloniai dilgčiojo, kai ratai perbraukdavo grublėtą kelią, ir OVD tomis akimirkomis iš pasitenkinimo garsiai sutrimituodavo. Nekantravo pasigirti nauju klaksonu savo serijos bendraamžiams, kurie, matyt, jau senokai laukia prie pakilimo tako. Dragas! Pirmą kartą turės teisę stebėti dragą ir, dusdamas visomis karbiuratoriaus kameromis, lėkė nestabdydamas net tada, kai, rodos, mažiausias slystelėjimas grėsė neišvengiamu susidūrimu su pakelėje stūksančiais medžiais. Tyčia pasirinko važiuoti keliu, nors galėjo skristi virš medžių viršūnių. Kvaila? Bet jausti dirginančią vibraciją, kai padangos brūkšteli per kelią, gerti įkaitusio asfalto šilumą visu kėbulu – kas gali būti smagiau tokią saulėtą popietę?
Kai išniro žole apaugusi pakilimo tako juosta, OVD iš netikėtumo suskersavo ir vos neapsivertė. Tuščia! Iš nuostabos perjungė greitį į pernelyg žemą pavarą ir sankabą perskrodė aštrus skausmas. Cypdamas ratais sustojo. Atsipeikėjo ir tyliai dūgzdamas apsižvalgė. Ne, ne tuščia. Pakilimo tako gale stovėjo vienišas Ševrole Z33 serijos visureigis su raudonais švyturėliais. „Įkliuvau!“, šmėkštelėjo paniška mintis. Draugužiai, matyt, seniai pasipustė ratus, o jis, kvailys, pavėlavo ir pakliuvo tiesiai į Z33 radarą. Slėptis buvo per vėlu ir apmiręs, vos dūgzdamas laisva pavara veikiančiu varikliu, stebėjo, kaip Ševrole lėtai artinasi. Sustojo už kelių metrų. Po ilgos pauzės borto kompiuteryje OVD sulaukė pranešimo:
– Aš tavęs laukiau, – pasakė Ševrole.
– Manęs? – net nebandė slėpti nuostabos OVD, – bet iš kur jūs...
– Drago ir neturėjo būti, – borto kompiuteris imitavo Ševrole šypseną, – mums reikėjo susitikti, ir susitikti būtent čia. Taip buvo suplanuota.
– Bet kodėl? Aš niekada neviršijau greičio, neperžengiau biodegalų dienos normos...
– Viskas gerai, – raminančiu signalu pertraukė Ševrole, – atėjo tavo eilė keliauti į slėnį. Serijų tarybos nuomone, tu jau esi pasiruošęs.
OVD iš nuostabos slinktelėjo atbulas ir atsakė:
– Taip, bet...
– Bijai?
– Ne. Bet aš nesitikėjau taip greitai...
– Viskas bus gerai. Mes atidžiai stebėjome tave pastarąjį mėnesį, ir iš visos tavo serijos kartos atrodai geriausiai pasiruošęs. Didelė garbė pirmajam iš bendraamžių išlaikyti Išbandymą. Tavęs laukia puiki ateitis, OVD.
– Ačiū...O jeigu nepavyks?
– Tavo biomechaninių reakcijų būklė ideali. Nematau priežasčių, kodėl turėtų nepasisekti.
Pauzė. Ševrolė akivaizdžiai laukė tradicinio atsisveikinimo, bet OVD, savo paties siaubui, išspinduliavo:
– Aš nesuprantu Išbandymo prasmės!
– Atsiprašau? – Ševrole signalas borto kompiuteryje padvelkė šalčiu.
– Kodėl mes turim tas ataugas, kurios vadinamos durimis? Kodėl mūsų viduje tokia didelė ertmė ir tos keistos, niekam nereikalingos, taip vadinamos, sėdynės? Kodėl per tiek tūkstančių metų mes viso to dar neišgujom? Ir kam reikalingas tas Išbandymas?
Ševrole kurį laiką tylėjo. Po to pavargusiu signalu atsakė:
– Mašinų evoliucijos istorijos kursas skirtas tik išlaikiusiems Išbandymą. Užduodi klausimus, į kuriuos dabar neturiu teisės atsakyti. Daugiau nieko negaliu pridurti, tau metas. Tebūnie kuras!
– Tebūnie kuras, – atsisveikino OVD, apsisuko ir lėtai nuvažiavo. Slėnis buvo vos už keliasdešimties kilometrų nuo pakilimo tako. Už slėnio, kitame jo gale, vartai į gyvūnų domeną, kur kelti ratų nevalia. Tačiau slėnyje mašinos ir gyvūnai susitinka. OVD atsiplėšė nuo pakilimo tako ir nuskriejo į rytus.
Nusileido vakarėjant. Slėnis, apsuptas stačių uolų, nuklotas vešliu augmenijos kilimu, buvo tuščias. „Ir kodėl manęs čia kas nors turėjo laukti?“, pasišaipė iš savęs OVD. Jis atsargiai skriejo keletas centimetrų nuo žolės paviršiaus ir skenavo aplinką. Tuščia. Staiga radaro spindulį patraukė keistas gumulas, gulintis ant žemės. OVD sustojo, atidžiai jį ištyrė ir greitai suprato, ką apčiuopė. Uodega perbėgo pasišlykštėjimo virpulys. Prieš tai buvusiam automobiliui Išbandymas, akivaizdu, pavyko. OVD nusklendė dar keletą metrų ir nusileido į vėsų žolių paklotą. Temo. Jis išjungė variklį ir pradėjo laukti.
Gyvūnas atėjo vidurnaktį. OVD uodega krūptelėjo iš netikėtumo, kai radaro spindulys užgriebė pūkuotu kailiu pasidengusį padarą, tupintį ant sukriošusių medinių grebėstų, visai greta. Kaip gyvūnas sugebėjo prislinkti taip arti nepastebėtas? OVD pradėjo karštligiškai raustis kompiuterio duomenų bazėse, ir po kelių akimirkų identifikavo, kad gyvūnas yra katė. Iš siaubo užspaudė kuro filtrus. Katė! Kodėl būtent jo Išbandymui kliuvo katė? Jis nusivylęs ir įsibaiminęs sušniokštė. Gal dar ateis šuo, ir jis galės pasirinkti? Bet laikas slinko, o į slėnį niekas daugiau neatėjo. Katė kantriai tupėjo, spoksodama į OVD, ir laukė.
Kai ties horizontu pradėjo brėkšti, OVD suprato, kad ilgiau laukti nevalia. Jis lėtai atvėrė duris ir sustingo. Katė, ilgai nedelsdama, dryktelėjo nuo grebėstų ir atsargiai prisiartino. Apuostė dureles, pritūpė ant užpakalinių kojų, ir grakščiai liuoktelėjo į saloną. OVD suvirpėjo. Jautė, kaip minkštos katės letenos perbraukė per slenkstį, kaip užlipo ant sėdynės. Ir staiga nutvilkė aštrus skausmas! Prakeiktas gyvūnas suleido nagus į kėdės apmušalą ir keletą kartų patraukė kojomis. Pradrėskė medžiagą, išpešė keletą kamšalo gabaliukų. OVD negalėjo apčiuopti radaro spinduliu salono vidaus, bet legendos pasakojo, kad katės taip daro nuo amžių glūdumos. Tik legendos nepasakojo, kokia tai kančia! Šunys tiesiog prišlapina ir priteršia, bet katės... Nieko blogiau už kates būti negali. Įsibrovėlės siautėjimas truko vos keletą sekundžių, bet nuo agoniško skausmo apkvaitusiam OVD atrodė, kad kankynė tęsiasi ne mažiau kaip minutę. Galų gale katė liovėsi galandusi nagus ir perlipo ant kitos sėdynės. Vos OVD spėjo atsikvėpti, katė suleido nagus į kitą kėdę. Nuo skausmo aptemo borto kompiuteris... Tokiu pat būdu padaras apdorojo visą saloną, nuplėšė nuo bėgių svirties pūkuotą rankenos burbulą. Per skausmo šydą į OVD laidus pradėjo skverbtis iki tol nepatirtas jausmas – noras žudyti.
Jautė, kaip katė sustingo. Dabar svarbu nepražiopsoti akimirkos, kai ji pakels visas letenas nuo grindų. Dar sekundė.... Dar akimirka.... Jau! OVD trinktelėjo durelėmis taip greitai, kaip leido pneumatinės sąvaros. Bet nespėjo... Katė lengvai nusileido ant žolės, keliais šuoliais pasiekė statų šlaitą ir liuoktelėjo į nedidelį urvą, laikydama nasruose nuplėštą bėgių svirties burbulą. OVD, paklaikęs iš skausmo ir nevilties, sutrimitavo klaksonu. „Nepavyko! Man nepavyko! O varge, o varge, mane demontuos, man galas!” – nuaidėjo virš slėnio aimana.
– Atleisk, bet aš turėjau taip pasielgti, – borto kompiuterį staiga pasiekė pranešimas.
OVD akimirksniu liovėsi trimitavęs.
– Tu moki siųsti signalus? – išspinduliavo nuostabą OVD.
– Aš ne mažiau nustebusi, kad tu moki juos priimti, – atsakė katė.
OVD pabandė surikiuoti pakrikusias mintis, tačiau nuostabą užgožė neviltis. Jis karčiai suburzgė:
– Koks dabar skirtumas... Mane demontuos.
– Man labai gaila.
– Tau gaila?! Jūs, gyvūnai, jūs nieko nesugebat jausti. Ką tu supranti apie mirtį ir gyvenimą? Instinktų nepakanka, kad suvokti gyvybės prasmę! Tu išdraskei mano vidurius...
– Netiesa! Tai jūs, mašinos, bejausmiai geležies gabalai, niokojantys viską, kas gyva! Tu paspendei man spąstus, kad perkirstum pusiau arba sutraiškytum ratais. Atsakyk, kiek nekaltų kačių per tūkstančius metų žuvo po tavo padermės ratais?
– Mes gyvos, mes nesam geležies gabalai!
– Jūs... – katė užsikirto.
Abu kurį laiką spoksojo vienas į kitą. Galų gale katė gailiai kniauktelėjo:
– Aš nesuprantu šito Išbandymo prasmės. Gyvūnai ir automobiliai jau seniai gyvena atskirai. Bet mano gaujos vadai sakė, kad aš privalau laikytis tradicijos, antraip būsiu ištremta iš gaujos.
– Serijų taryba sakė, kad reikia laikytis papročio... – liūdnai atsakė OVD.
Katė liuoktelėjo iš urvo žemyn:
– Atidaryk dureles, – paprašė.
– Kodėl? – nustebo OVD.
Katė nutipeno prie žolėje gulinčio gumulo, sukando dantimis ir pakėlė nukirstą šuns galvą. Staiga OVD suprato. Atidarė dureles ir katė liuoktelėjo į vidų. OVD palaukė, kol ji padės galvą ant grindų ir iššoks lauk.
– Ar dabar tavęs nedemontuos? – atsargiai paklausė katė.
– Ačiū, – padėkojo OVD, – bet kas bus su kitais, kurie ateis į slėnį atlikti Išbandymo? Kodėl mes turim taip elgtis? Iš kur kilo šios legendos? Aš nesuprantu!
– Aš irgi nežinau, – nusiminusi atsakė katė.
Abu nutilo ir kelias ilgas akimirkas žiūrėjo vienas į kitą. Tada automobilis pasuko į vakarus, o katė nutipeno į rytus. Aušo diena.
