apie nieką

Ši pasaka be galo paprasta
dangaus lytėta, gluosnių išliuliuota -
o kregždės skrenda pažeme kurią
ryte lyčiu ir norai virsti kuorais.

Bandau daugsyk sulygti su jausmais,
saulėlydžius į miegnaktis įsprausti -
o dienos slenka pustoniais jautriais
veržlumas blunka, neužtenka norų.

Ši pusdienė į nieką panaši
kaskart kartoti „ Dieve neapleisk“ nenoriu -
ir lyja naktys, kai nesu kely
ir verkti nebandau, ir neužtenka duonos.

Tas kelias be pradžios kasdien,
tik pusryčiai pakvimpa, pakalnučių oras -
o tu ir aš be posmų užmiršti,
nes  šįsyk liko tik  blukimo monai.