Kai vakaras ateina labai tyliai...

Kai vakaras ateina labai tyliai,
Uždangsto langus trobai aklinai,
Tada prisimenu visus, ką myliu...
Prisiminimai neša su sparnais.

Prie stalo sėdu ir rašau vėl laišką,
Kad sužinotum kuo aš gyvenu,
O ten – už lango sutemos jau vaikšto,
Ir verkia vėjas tarp pušų šakų.

O tau rašau: - Liūdnai diena praėjo,
Nuskrido tarsi gulbė dangumi. –
Net atsisveikinant jos negirdėjau,
Nes mano mintys tik su tavimi...

Labai prašau tik nepamiršk, kas gera.
Kas vakar sielą žeidė – teišblės!
Tegu kiekvieną vakarinę žarą
Pakeis daug laimingesnis rytmetys.

Kai vakaras ateina labai tyliai,
Net nepabeldęs į trobos duris,
Visad prisimenu visus, ką myliu
Ir vėl mane užvaldo ilgesys.