skęstantieji

poseidonas
apžioja kruizinį laivą

subtiliai
kaip dera tik dievams
rūgteli

užsimerkia
ir girdi:

stemple čiuožia genialus
pianistas
jis vejasi savo pirštus
pro juos prasprūsta
regtaimo coda
po skrandžio kupolu
ant paklaikusio klausytojo nusileidžia

drugelis

jo kojukes
semia vanduo

ūmai visi
išskyrus darsyk rūgtelėjusį poseidoną
iš kišenių
rankinių
atminties
ištraukia po skiautę nostalgijos

ten kaina
ir skambus kruizo pavadinimas

stoja tyla -
bejėgystės įsiučio tvaikas
nes žmonės
ima gailėtis
savo
gerų
darbų