Pasaulių vandenynas

Šis kūrinys buvo parašytas fantastikos konkursui.

Atidžiai išpiešiau kiekvieną šakelę, kiekvieną lapelį. Daugybė įvairiausių formų ir dydžių augalų užpildė slėnio dugną. Pamirkiau uodegą į dažus ir sulaikęs kvėpavimą išmarginau viską žaliais atspalviais. Atsitraukiau ir grožėdamasis patenkintas atsidusau. Taip, tai turėjo būti mano pasaulio tobulas kampelis. Kai pabaigsiu, būtent jame ir įsikursiu.
– Ką čia veiki? – pasigirdo švelnus murkimas prie pat ausies.
Krūptelėjau. Buvau pernelyg įsijautęs, jog net nepajutau kaip ji prisiartino. Nuostabiojo balso šeimininkė prisišliejo prie mano nugaros, tada murkdama nuslydo petimi ir, galiausiai, stabtelėjo, įsisiurbdama į mano akis savosiomis.
– Tapau, – leptelėjau, o ši nusijuokė. – Po galais, Amarile, neblaškyk manęs.
Nustūmiau ją šalin, o pats vėl susikaupiau ties pasauliu. Čia dar trūko kelių dalykų, o norėjau pabaigti kuo greičiau. Didžiai nepatenkinta Amarilė papūtė lūpytes, tačiau visgi susidomėjusi stebėjo, kaip aš atidžiai apibrėžiau mėnulio šonus, išpiešiau kraterius ir kalnus.
– Žavu, – tarstelėjo, o aš pamalonintas šyptelėjau, – bet velniškai nuobodu.
– Tai mano kūrinys, ne tavo. Su savo pasauliu gali daryti ką panorėjusi.
Ji sumurkė, tada linksmai sukrizeno ir, man net nespėjus sureaguoti, staigiais judesiais ėmė dėlioti pilkus blynelius šalia manojo mėnulio. Čiupau jai už uodegos, ir Amarilė cyptelėjusi atšoko.
– Ką čia sugalvojai?! – piktai suurzgiau, bet ji net nesureagavo.
– Pažvelk, šitaip daug geriau.
Danguje dabar skriejo daugybė didelių ir mažų mėnulių. Susiraukiau. Aš taip nebuvau planavęs, bet mintis buvo visai nebloga.
– Prisipažink, kad tau patinka, – Amarilė vėl meiliai pasitrynė į mano kailį.
– Pasikartosiu, – griežtu balsu tariau, – tai ne tavo pasaulis, tad prašau nesikišti!
– Koks tu neįdomus... – numykė ji, – nejau tau niekad neatsibosta juos kurti? Vis naujas ir naujas, ir kiekvienas panašus į prieš tai buvusį...
– Maniškiai bent jau nesistengia vienas kitą sunaikinti, – įgėliau.
– Tai ne aš kalta, – sumurmėjo, – tai tie, kurie juose gyvena.
Pastebėjau, kaip Amarilė keistai sukrutino ūsus. Įsižeidė, atsitraukė nuo manęs ir dar kartą įsispoksojo į pasaulį. Pasimirkiau uodegą į dažus ir jau rengiausi nupiešti kalnus, kai ši bakstelėjo pirštu ir paklausė:
– O kas čia?
– Mano karieta, – iškvėpiau, – kai baigsiu, su ja apsuksiu aplink pasaulį ir pasigrožėsiu savo kūriniu.
Be galo didžiavausi ta karieta. Praleidau daugybę laiko, kol sukūriau unikalų dizainą. Baltą kaulinį kėbulo paviršių vagojo daugybė kruopščiai išpaišytų ornamentų, viduje visada buvo vėsu ir patogu. Užsisvajojau kaip keliausiu joje ir stebėsiu pro šalį slenkantį pasaulį... Iš minčių pažadino Amarilės kikenimas. Užsikniaubusi kažką tepliojo, ir aš su siaubu suvokiau, kad ji užsipuolė mano gražiąją karietą. Prišokau ir nustebęs sustojau. Ji atsitraukė, nusišypsojo.
– Tavo fantazija iškreipta, – suurzgiau.
Prie karietos galo ji prilipdė storą, susivijusią kaulinę uodegą. Prisipažinsiu, atrodė tikrai gerai, tačiau nebegalėjau leisti, kad Amarilė kištų nagus prie mano pasaulio.
– Gal ir iškreipta, bet bent jau ne tokia atgyvenusi kaip taviškė, – suniurzgė.
– Eikš šalin, Amarile, nebetrukdyk!
– Gerai, nebetrukdysiu, bet leisk man dar truputį tave pastebėti.
Ji žvelgė tokiomis mielomis akimis, kad negalėjau prieštarauti.
– Bet kad daugiau nesikištum, – atsidusau, o ji linktelėjo.
Su užsidegimu ėmiausi kalnų aplink slėnį. Jau seniai brendo mintis kaip jie turėtų atrodyti, stengiausi taip juos ir išpiešti. Masyvius, bet didingus. Atsargiai užtepiau paskutinius potėpius ir nužvelgdamas atsitraukiau.
– Štai, – tariau, – šedevras.
– Nuobooooooooodu... – Amarilė demonstratyviai nusižiovavo.
Rūsčiai dėbtelėjau į ją, o ji išsišiepė. Suvokiau, kad vėl kažką rezga.
– Ne, ne ir dar kartą ne!
– Na, prašau, paskutinį kartą, – Amarilė maldaudama vėl prigludo prie manęs.
Ir kaip toks senis galėtų atsispirti prieš ją. Nusisukau, galvodamas, ką Amarilė gali padaryti su manaisiais kalnais. Uodegos gi nepripaišys, nepadaugins kaip mėnulių. Kai atsigręžiau, ji jau buvo baigusi tapyti, prisilenkė ir švelniai papūtė. Išplėčiau akis. Kalnai pamažu sukrutėjo, ėmė viena po kitos vertis didelės bedugnės burnos ir merktis daugybė juodų akių. Amarilė patenkinta savo darbu šypsojosi, o aš vis negalėjau atitokti.
– Po galais... – išlemenau.
Nesitikėjau, kad jos fantazijos tokios beribės. Mano didingieji kalnai virto kažkokių neaiškių gyvių krūva. Pažvelgiau į kaltininkę. Ši tik dar labiau išsišiepė, nukratė nuo uodegos dažus, tada ją išdidžiai papūtė ir išėjo.
Ilgai dar spoksojau į krutančias uolienas, tada peržvelgiau visą pasaulį ir linktelėjau. Liko paskutinis darbas. Pasikabinau baltų dažų ir švelniais judesiais ėmiau tapyti. Su kiekvienu potėpiu jutau kaip dalis mano esybės įsipaišo į pasaulį. Baigiau užsimerkęs, giliai įkvėpiau ir, iš jaudulio spurdančia širdimi, atsimerkiau.
Prieš mane plytėjo žaliasis slėnis, netoliese stovėjo uodeguotoji karieta. Nejučiom šyptelėjau. Įtraukiau į plaučius oro, peržvelgiau visus mėnulius. Gaurus sukedeno švelnus vėjelis.
– Ūūūūū... Ooooo... Aūūūūū... – ūbavo tolumoje kalnai.
Amarilės alsavimas įkvėpė jiems gyvybę, bet taip ir paliko be smegenų.
Dabar buvau toks mažas po tokiu beribiu dangumi. Tobulas kampelis skyrėsi nuo planuoto pradžioje, tačiau likau patenkintas. Tikėjau, kad jis atras savo vietą pasaulių vandenyne.