Rašyk
Eilės (78235)
Fantastika (2309)
Esė (1557)
Proza (10924)
Vaikams (2717)
Slam (80)
English (1198)
Po polsku (372)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Šis kūrinys buvo parašytas fantastikos konkursui.

Atidžiai išpiešiau kiekvieną šakelę, kiekvieną lapelį. Daugybė įvairiausių formų ir dydžių augalų užpildė slėnio dugną. Pamirkiau uodegą į dažus ir sulaikęs kvėpavimą išmarginau viską žaliais atspalviais. Atsitraukiau ir grožėdamasis patenkintas atsidusau. Taip, tai turėjo būti mano pasaulio tobulas kampelis. Kai pabaigsiu, būtent jame ir įsikursiu.
– Ką čia veiki? – pasigirdo švelnus murkimas prie pat ausies.
Krūptelėjau. Buvau pernelyg įsijautęs, jog net nepajutau kaip ji prisiartino. Nuostabiojo balso šeimininkė prisišliejo prie mano nugaros, tada murkdama nuslydo petimi ir, galiausiai, stabtelėjo, įsisiurbdama į mano akis savosiomis.
– Tapau, – leptelėjau, o ši nusijuokė. – Po galais, Amarile, neblaškyk manęs.
Nustūmiau ją šalin, o pats vėl susikaupiau ties pasauliu. Čia dar trūko kelių dalykų, o norėjau pabaigti kuo greičiau. Didžiai nepatenkinta Amarilė papūtė lūpytes, tačiau visgi susidomėjusi stebėjo, kaip aš atidžiai apibrėžiau mėnulio šonus, išpiešiau kraterius ir kalnus.
– Žavu, – tarstelėjo, o aš pamalonintas šyptelėjau, – bet velniškai nuobodu.
– Tai mano kūrinys, ne tavo. Su savo pasauliu gali daryti ką panorėjusi.
Ji sumurkė, tada linksmai sukrizeno ir, man net nespėjus sureaguoti, staigiais judesiais ėmė dėlioti pilkus blynelius šalia manojo mėnulio. Čiupau jai už uodegos, ir Amarilė cyptelėjusi atšoko.
– Ką čia sugalvojai?! – piktai suurzgiau, bet ji net nesureagavo.
– Pažvelk, šitaip daug geriau.
Danguje dabar skriejo daugybė didelių ir mažų mėnulių. Susiraukiau. Aš taip nebuvau planavęs, bet mintis buvo visai nebloga.
– Prisipažink, kad tau patinka, – Amarilė vėl meiliai pasitrynė į mano kailį.
– Pasikartosiu, – griežtu balsu tariau, – tai ne tavo pasaulis, tad prašau nesikišti!
– Koks tu neįdomus... – numykė ji, – nejau tau niekad neatsibosta juos kurti? Vis naujas ir naujas, ir kiekvienas panašus į prieš tai buvusį...
– Maniškiai bent jau nesistengia vienas kitą sunaikinti, – įgėliau.
– Tai ne aš kalta, – sumurmėjo, – tai tie, kurie juose gyvena.
Pastebėjau, kaip Amarilė keistai sukrutino ūsus. Įsižeidė, atsitraukė nuo manęs ir dar kartą įsispoksojo į pasaulį. Pasimirkiau uodegą į dažus ir jau rengiausi nupiešti kalnus, kai ši bakstelėjo pirštu ir paklausė:
– O kas čia?
– Mano karieta, – iškvėpiau, – kai baigsiu, su ja apsuksiu aplink pasaulį ir pasigrožėsiu savo kūriniu.
Be galo didžiavausi ta karieta. Praleidau daugybę laiko, kol sukūriau unikalų dizainą. Baltą kaulinį kėbulo paviršių vagojo daugybė kruopščiai išpaišytų ornamentų, viduje visada buvo vėsu ir patogu. Užsisvajojau kaip keliausiu joje ir stebėsiu pro šalį slenkantį pasaulį... Iš minčių pažadino Amarilės kikenimas. Užsikniaubusi kažką tepliojo, ir aš su siaubu suvokiau, kad ji užsipuolė mano gražiąją karietą. Prišokau ir nustebęs sustojau. Ji atsitraukė, nusišypsojo.
– Tavo fantazija iškreipta, – suurzgiau.
Prie karietos galo ji prilipdė storą, susivijusią kaulinę uodegą. Prisipažinsiu, atrodė tikrai gerai, tačiau nebegalėjau leisti, kad Amarilė kištų nagus prie mano pasaulio.
– Gal ir iškreipta, bet bent jau ne tokia atgyvenusi kaip taviškė, – suniurzgė.
– Eikš šalin, Amarile, nebetrukdyk!
– Gerai, nebetrukdysiu, bet leisk man dar truputį tave pastebėti.
Ji žvelgė tokiomis mielomis akimis, kad negalėjau prieštarauti.
– Bet kad daugiau nesikištum, – atsidusau, o ji linktelėjo.
Su užsidegimu ėmiausi kalnų aplink slėnį. Jau seniai brendo mintis kaip jie turėtų atrodyti, stengiausi taip juos ir išpiešti. Masyvius, bet didingus. Atsargiai užtepiau paskutinius potėpius ir nužvelgdamas atsitraukiau.
– Štai, – tariau, – šedevras.
– Nuobooooooooodu... – Amarilė demonstratyviai nusižiovavo.
Rūsčiai dėbtelėjau į ją, o ji išsišiepė. Suvokiau, kad vėl kažką rezga.
– Ne, ne ir dar kartą ne!
– Na, prašau, paskutinį kartą, – Amarilė maldaudama vėl prigludo prie manęs.
Ir kaip toks senis galėtų atsispirti prieš ją. Nusisukau, galvodamas, ką Amarilė gali padaryti su manaisiais kalnais. Uodegos gi nepripaišys, nepadaugins kaip mėnulių. Kai atsigręžiau, ji jau buvo baigusi tapyti, prisilenkė ir švelniai papūtė. Išplėčiau akis. Kalnai pamažu sukrutėjo, ėmė viena po kitos vertis didelės bedugnės burnos ir merktis daugybė juodų akių. Amarilė patenkinta savo darbu šypsojosi, o aš vis negalėjau atitokti.
– Po galais... – išlemenau.
Nesitikėjau, kad jos fantazijos tokios beribės. Mano didingieji kalnai virto kažkokių neaiškių gyvių krūva. Pažvelgiau į kaltininkę. Ši tik dar labiau išsišiepė, nukratė nuo uodegos dažus, tada ją išdidžiai papūtė ir išėjo.
Ilgai dar spoksojau į krutančias uolienas, tada peržvelgiau visą pasaulį ir linktelėjau. Liko paskutinis darbas. Pasikabinau baltų dažų ir švelniais judesiais ėmiau tapyti. Su kiekvienu potėpiu jutau kaip dalis mano esybės įsipaišo į pasaulį. Baigiau užsimerkęs, giliai įkvėpiau ir, iš jaudulio spurdančia širdimi, atsimerkiau.
Prieš mane plytėjo žaliasis slėnis, netoliese stovėjo uodeguotoji karieta. Nejučiom šyptelėjau. Įtraukiau į plaučius oro, peržvelgiau visus mėnulius. Gaurus sukedeno švelnus vėjelis.
– Ūūūūū... Ooooo... Aūūūūū... – ūbavo tolumoje kalnai.
Amarilės alsavimas įkvėpė jiems gyvybę, bet taip ir paliko be smegenų.
Dabar buvau toks mažas po tokiu beribiu dangumi. Tobulas kampelis skyrėsi nuo planuoto pradžioje, tačiau likau patenkintas. Tikėjau, kad jis atras savo vietą pasaulių vandenyne.

2009-05-16 15:08
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-03-31 12:49
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-16 21:19
Sauleta naktis
įdomus
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-10 14:09
St Sebastianas
Spirit Walker  „Pasaulių vandenynas“. Perskaitęs kūrinį buvau beveik tikras, kad jis pateks į septynetuką, nebent vėliau pasirodę jį aplenktų. Neaplenkė nė vienas nei prieš tai buvęs, nei vėliau atsiradęs. Tikriausiai įdomu (bent pačiai autorei) kas lėmė mano apsisprendimą? Svarbiausia priežastis – aš prisimenu tą kūrinį.:) Žaismingas pasakojimas apie pasaulio kūrimą mintyse nupiešia vaizdą, kuris atmintyje užstringa ilgam. Nė kiek neabejoju, kad tapytojas, kuriantis viršelį „Pasaulių vandenynui“, tikrai galėjo sukurti tokį paveikslą. Nemažiau svarbu tai, kad puikiai atsakyta į temą – „Pasaulis be žmonių“. Už sklandų pasakojimą, sakyčiau unikalią idėją, atsakymą į temą, tinkamą paveikslėlio interpretaciją skiriu aukščiausią vertinimą.

Na, dabar kai jau daug laiko pradėję, daug raidžių atspausdinta, galiu pridėti, kad šis kūrinys man tiko toks koks jis yra. Praktiškai visi kiti spetynetuko ir nesyptenetuko darbai sukėlė mintis, kad buvo galima padaryti taip arba anaip. Manau, kad kūrinys nusės mano mėgstamiausių sąrašuose.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-10 10:12
MJ2X11
Aprašoma Tarasovų šeimynos kasdienybė. Skyriau trečią vietą nes žaismingas ir originalus.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-10 06:35
Flax
Gražus tekstas, bet, mano visiškai subjektyvia nuomone, kūrinys be siužeto. Išsamus aprašymas, kurio kulminacija faktas, kad galutiniam paveiksle kalnai liko be smegenų? Gal. Bet to neužteko, kad pakliūtų į mano septintuką :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-10 05:44
omnia_mea
Sklandus, brandus stilius, įdomi tema (kūrėjo ir kūrinio santykis), nestandartiškai atskleista konkurso tema.

Skyriau II vietą.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-26 19:02
Damastas
Dialogams kartais siek tiek pritruksta naturtalumo.Nebutina taip daznai ir nuodugniai aiskinti KAIP personazas tai istare."Uzsivelia pats dialogas. Bet is esmes patiko.
Kita karta siulau duoti paskaityt ne tik draugems, bet ir kokiam nors draugui.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-22 00:56
zirzule
Gražiai parašytas darbelis, tačiau viskas suvokimo ribose (gyvūnai atkartoja žmonių veiksmus, mintis, nuojautas), kur fantastika ? Judančiuose kalnuose ? Dailininkui, baigiančiam darbą iš nuovargio ne tik paveikslas atgyja, bet ir dažų tūtelės pradeda kalbėti :) Tai viso labo tik puikiai perteikti realūs minčių srautai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-21 12:23
shio
yra idėja. kūrinys - konkurso reikalavimų rėmuose.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-19 10:46
Dvasių Vedlė
Kai daviau šį rašinį perskaityt savo trims draugėms (mano mielosioms redaktorėms^^), tai visų jų nuomonės labai išsiskyrė. Kiekviena interpretavo kitaip, bet svarbiausia, kad ilgiau pamąsčius, supratau, kad visos teisios. Tad manau, kad čia kiekvienas gali suprasti savaip:)
Arčiausiai manosios minties iš čia esančių, buvo Pilkė: pasaulis yra toks, kokį mes jį susikuriame. Dar pridėčiau, kad be kitų pagalbos ir kartais piktavališko įsikišimo, jis nebus pilkas ir nykus. Tik mes ne visada pripažįstame, kad mums reikia aplinkinių pagalbos:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-18 19:20
omnia_mea
Literatūrinis audinys itikinamas, formatas užganėdintas, bet kokia mintis? Visokių pasaulių (ir konkursų) reikia?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-18 18:27
pilkė
pasakotojas savaime suprantamas ateinančių kartų katinijai. Jo įvardyti nebūtina. ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-18 17:34
Žilis _
kad paveikslas tapomas - gražu, tik kas jį tapo nesupratau.Kas tu?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-18 16:03
pilkė
Aš nevertinu, todėl man galima. Žavus kūrinėlis, neprigriozdintas jokių baisybių ir pesimistinių nuojautų. Pasaulis yra toks, kokį jį susikuriame! ir tobulai atitinka konkurso reikalavimus. Šaunuolė, malamute, kad nepabijojai rašyti apie kates. Nors mūsų fantastams, pratusiems prie sudėtingų kompiuteriais, o ne uodegomis valdomų  mechanizmų, gali pasirodyti ir kitaip. Spaudžiu leteną.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-18 15:00
St Sebastianas
Tekstas tvarkingas, visai įdomi duotos temos interpretacija. Kūrėjai, pasaulius tapantys uodegomis - čia jau kažkas tokio.:) Žinau, kad kažkur dramblys paveikslą nutapo straubliu... Žinau ir dar kažkokį bičą, kuris... Et, nesvarbu. Na, tai ką čia dar pasakyti apie kūrinį? Kiek keistokai skambėjo terminas "pasitrynė į mano kailį". Atsižvelgus į tai, kad didžiąją gyvūno paveikslėlyje paviršiaus dalį sudaro kailis, tai šis pasitrynimas labai jau abstraktus. Gal vis tik būtų buvę geriau į šoną?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-17 19:23
Ferrfrost
Amarilės alsavimas įkvėpė jiems gyvybę, bet taip ir paliko be smegenų. Prajuokino:) Linkiu jums sekmes! :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-17 15:22
Weird Star
Du dievai:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-16 20:21
Aurimaz
Vaizdingai. Klaidų, išskyrus vieną žioplą, nerasta (arba nepastebėjau). Sakyč, užduotis įvykdyta. Kadangi Kopėčios agresyviai nusiteikusios, daugiau pasakyti ką nors labai baisu...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-16 17:17
klimbingupthewalls
gerbiami konkurso dalyviai, nepamirškite, kad kol kas komentuoti reikia kiek įmanoma neutraliau ir šiukštu neužsiminkite kokią vietą skirsite kūriniui vertindami.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą