dviese vežimu

2009 05 15

Dviračiu riedėjo dieną,
Kai švaistėsi žaibai griausmingi,
Kai debesys į jūras plyšo
Ir sruvo putom per akis.

Akmenėliai po padangom džžžeržgė –
Į pakalnę skubėjo žmogus, ten už posūkio
Stiebiasi kalvos ir stovi mažytis malūnas –
Namai. Vienas lotoso pjūvis ir ratai
Išskydo ir dabar, tik krentančiom plėnimis
Sniegas sau šypsosi.


                              Keistą vaizdą išvydo vežikas,
                      Kuris trim rimbo kirčiais sumojo
                      Savo žirgą numaldyti. Per ristūno
                      Keteros pievą – juodą it derva
                      Žvilgėdami verpetai plito; it
                      Žvaigždynai vergų akyse.

                      Gabeno krovinį slaptą,
                      Pridengtą balta drobule.
                      Pasuka skruostą ir žiū,
                      O jis sėdi akim balzganom
                      Akimirką tyli ir vėl krenta
                      Į patalą įkapių... Atsitokėti
                      Nelengva, juk tai dviračių
                      Asas, tik rąžosi, o aš
                      Nuo skardžio į naktį skrendu.

Taip įmetam laiškus į stalčius,
Kuriuos skaityt per sunku.