Tarp dviejų prarajų

Šis kūrinys buvo parašytas fantastikos konkursui.

Mira, vyriausiasis Magylų šamanas, priglaudė karštas lūpas prie vienintelio sūnaus kaktos. Tą akimirką jų sielos susiliejo.

– Sūnau, perduodu tau išmintis, kurias gavau iš tėvo, tai didžiausias Magylų tautos turtas. Esu tikras, kad naudosi jas tinkamai ir atėjus laikui perduosi savo sūnui.

– Tėve, nesu vertas tokios dovanos, bet priimu ją ir pažadu...

– Patylėk, tu per daug kalbi. Visą gyvenimą pasverdavau kiekvieną žodį, prieš atveriant jį Magylams. Noriu papasakoti tau paskutinę viziją, kurią šiuo metu regiu. Greitai, kai visi mėnuliai susilies, tau reikės pasirinkti tarp dviejų išminčių, abi jos bus teisingos, tačiau mirtinos... – Šamanas mirė, kalbėdamas apie mirtį.

Yumas priklaupė ant užpakalinių kojų prie tėvo lavono, negalėdamas pamiršti paskutinių žodžių.

<> 

Žvelgdamas į aukščiausią pakylą stovinčią vešliųjų krijų pievoje, ant kurios vis dar ruseno sudegusio tėvo kūno pelenai, keturkojis šamanas  užsimerkė ir apsisukęs nėrė į tamsiausią urvą. Magylai dar ilgai meldėsi paskutiniajam savo išminčiui. Dangumi lekiantys dūmai, tarsi rūkas uždengė horizontą. Besileidžiančio ugninio rutulio šviesoje pasirodė likimą stumdantys mėnuliai.

<> 

Klūpėdamas urvo viduryje, Yumas meditavo. Aplink jį sutūpę mokiniai sėmėsi patirties iš mokytojo skleidžiamos medituojančios auros. Staiga dvi rudos akys atsimerkė, visi balto kailio šeriai pasišiaušė.  

– Jie jau čia – kietai sukandęs lūpas sumurmėjo Yumas.

– Kas, mokytojau? – vienbalsiai sušnabždėjo trys mokiniai.

– Mirties nešėjai, – nedelsdamas nei akimirkos šoko ant kojų ir pasileido išėjimo link. Mokiniai taip ir liko klūpėti, nes leidimo sekti iš paskos negavo. Sklindantis garsas labiau priminė kosminių laivų ūžesį, nei mirtį. Trinktelėjęs durimis Magylų šamanas atsidūrė žaliųjų krijų pievelėje.

– Sveiki pasaulių naikintojai, kokie vėjai jus atnešė pas mus? – Stovėdamas ant medinio liepto galo, kreipėsi į atvykėlius Yumas.

– Iš kur žinai kas mes? – atsisuko viena iš mašinų.

– Aš jus mačiau vizijose. Žinau ką jūs galite, bet nežinau, kodėl jūs atskriejote į Magylų planetą. Mes taiki tauta, tačiau sunaikinti mus jums prireiks išminties.

– Mes čia, kad sunaikintume paskutinę žmonių koloniją. Radaras rodo, kad jie nusileido būtent į jūsų slėnį. Jei tučtuojau neatvesite jų, sunaikinsim visą planetą, – rodydamas į spygliais nusagstytą metalinę uodegą.

– Nežinau apie ką kalbat. Šiuose urvuose gyvena tik Magylai, apie žmones nesu nieko girdėjęs. Kas jie? – bandydamas atkoduoti mašinų patirtį.

– Jie mūsų kūrėjai.

Prieš milijonus metu, žmonių planetos mokslininkai atsitiktinai sukūrė dirbtinį intelektą. Nežinodami ką su juo daryti, nusprendė apsaugoti savo civilizaciją nuo kituose pasauliuose gyvenančių ir gebančių mąstyti, galimai priešiškų gyvybės formų. Perkėlę dirbtinį intelektą į viską naikinančias mašinas įsakė surasti civilizacijas, keliančias grėsmę Žemės planetai ir sunaikinti jas.

Daugybę metų dirbtinis intelektas naršė po galaktikų spiečius, ieškodamas priešiškai nusiteikusių civilizacijų. Galiausiai rado tik vieną  atitikusią visus kriterijus. Tai buvo homo sapiens sapiens civilizacija, kelianti didžiausią grėsme, ne tik Žemės planetai, bet ir Visatos harmonijai. Jų kuriami ginklai buvo skirti naikinti, o ne apsaugoti. Noras būti Visatos valdovais ir savanaudiškas požiūris į kolonizuotas planetas bei gimtąją Žemę, nedavė pagrindo mašinoms abejoti. Žmonių civilizacija turi būti sunaikinta.

Negalėdamas tuo patikėti, ką perskaitė Yumas dirbtinio intelekto atmintyje, pakėlė galvą į dangų. Vakaras buvo lygiai toksai pat kaip anuomet, mirus Mirai, tik mėnuliai nenumaldomai artėjo vienas prie kito.

– Artėja išpranašauta akimirka ir tiek daug mirties, – tyliai sušnabždėjo Yumas, dar nežinodamas kokias išmintis jam reikės pasirinkti.

– Man ką tik pranešė, kad tankmėje rastos kosminio laivo nuolaužos. Juo skrido paskutinė žmonių kolonija ir tik laiko klausimas, kada mes juos surasime. Jei mums nepadėsite sunaikinsime visą planetą.

– Jūs turite mintyje jauniklius, ieškančius užuovėjos mūsų slėnyje? Jie atrodo taip nekaltai. – Pritūpė ant galinių kojų Magylas ir stebėjo, kaip atsiveria pasaulių naikintojo šarvai. Jo gumbuotos uodegos spygliai pasidengė radiacinėmis dulkėmis.

– Jaunikliai? Žiaurūs, klonuoti, beširdžiai padarai, jei jų nesunaikinsim, po kelių šimtmečių šis slėnis virs kasyklomis ir gamyklomis, jūs būsit jų vergai, o planetos Gaja  jau niekada nebeatsigaus.

– Bet jei juos sunaikinsim, tai neteksim dalelės savęs. Mūsų tikėjimas skelbia, kad reikia mylėti visus ir mokytis iš tų, kurie gali duoti išmintį. Juos galima išmokyti mylėti.

– Tu nesupranti, Visata be jų tai Visata be blogio. – ne juokais supyko mašina.

Yumas dabar jau žinojo, kas yra homo sapiens sapiens ir suprato, kad artėja pasirinkimo laikas. Besileidžiantis ugninis rutulys, pamažu nešė tamsą į slėnį. Dvi išmintys atsivėrė šamano sieloje. Gaja, tai dalelė mūsų visų, harmonijos muzika, kurią groja mirusių protėvių sielos. Tačiau nekaltu krauju suteptos rankos, tai malda tamsiajai pusei.

– Jei aš sunaikinsiu jus, pasaulio naikintojai...

– Tada žmonių vaikai sunaikins Magylų planetą ir visas kitas planetas. Savanaudiška rasė neverta gyvybės.  

– Bet jei leisiu sunaikinti juos, – nulenkęs galvą vyriausiasis šamanas nukreipė vieną iš keturių kojų į apšviestą slėnio pusę. Kur gelsvos sienos urve, stovėjo septyni žmonių vaikai, – tai tapsiu jais, viską žudančiais monstrais, o Magylai, dar ilgai bus vadinami žmogžudžių tauta.

Pasaulio naikintojai pakilo virš krijų ir nukreipė radiacijos spindulius į urvą kitoj slėnio pusėj. Bet sunaikinti ten stovinčių homo sapiens sapiens nespėjo. Yumas sukaupęs visas jėgas spjovė plazmos impulsą į žemę. Energijos pliūpsnis nuvilnijo per slėnį sunaikindamas dirbtinį intelektą ir viską kas buvo dirbtina.

– Visata be jų, Visata be Magylų garbės, net ir strėlę galima išmokyti gėrio. – žinodamas, kad meluoja pats sau, sušnabždėjo šamanas.

Yumui už nugaros stovintys trys mokiniai, stebėjo kaip bėga ašara mokytojui per skruostą, o danguje ateitį pranašaujantys mėnuliai pajudėjo į skirtingas puses.