Pergalė

Šis kūrinys buvo parašytas fantastikos konkursui.

Juoda tamsa palengva užleido vietą tamsiai mėlynai kosmoso gelmei. Žydros žvaigždės spinduliuose linksmai mirkčiojo debesėliai. Kosminis laivas „Paršas“, ką tik išniręs iš iškreiptosios erdvės, sunkiai atsikosėjo raudona stabdymo raketų ugnimi, atsiduso hidropneumatiniais stabilizatoriais, ir ėmė tingiai suptis žalios planetos stratosferoje. Tingumas, žinoma, buvo tik apsimestinis. Biomechaniniuose laivo viduriuose virte virė darbas.

– Kiek laiko aplenkėm? – nenuleisdamas akių nuo iliuminatoriaus paklausė laivo vadas – pirmo rango kapitonas Jonas.
– Mmmm... nežinau... Gal kokia para... – atsakė biokompiuterininkas Vaclovas, išjungdamas kažkokį nešvankų kortų žaidimą ekrane. Tuomet atidžiau pažiūrėjo į duomenis ir patikslino: – dvidešimt trys valandos ir penkiolika minučių.
– Gerai. Tegu zondai atlieka išsamesnius tyrimus. Išsilaipinimą pradėsime po devynių valandų.

Blausi koridoriaus šviesa kėlė stresą. Jonas nusikeikė ir dar kartą spyrė į sintetinimo aparatą. Jis ką tik peržvelgė visą maisto produktų katalogą, bandydamas rasti alkoholio, tačiau automatas buvo kitoniškai programuotas ir „saugumo bei dorovės vardan“ atsisakė išduoti kapitonui stipriųjų gėrimų. Jono kajutėje šartrezo atsargos buvo jau senokai pasibaigę. Kapitonas nebuvo alkoholikas, tačiau įtempti nervai darė savo, ir jis jautė nežmonišką poreikį išgerti. Lenktynės jį išvargino. Šuolis po šuolio, klaidinantys manevrai, ryšio blokavimas, koordinačių pelengavimas, nuolatinė perkrova. Ir viskas tik dėl to kvailo planetų kolonizacijos įstatymo. Planeta gali priklausyti tik vienai interesų grupuotei. Būtent tai, kurios atstovai pirmieji iškels joje savo vėliavą. Tačiau regata artėjo į pabaigą, o „Paršas“ buvo vienintelis finišo tiesiojoje, todėl kapitonas galėjo leisti sau atsipalaiduoti.
– Kapitone, leiskite jums padėti, – paslaugiai pasisiūlė mechanikas Efka, žinomas kaip didžiausias laivo girtuoklis. Tuomet susintetino litrą morkų sulčių ir padavė Jonui.
– Na ir? Dabar palaukti kol surūgs? – nusišaipė vadas.
– Chi Chi... Ne. Žiūrėkit! – entuziaztingai ištarė Efka, perprogramuodamas automatą iš maisto ruošimo į medicininį režimą. Jonas tik akis išpūtė, išvydęs, kaip automatas lieja spiritą į morkų sulčių stiklainį. Kitu metu už tokius „šposus“ jis mechaniką būtų įkinkęs mėnesiui remontuoti tualetus, tačiau dabar tik padėkojo ir susimąstęs nulingavo į valdymo kabiną. Ten įsitaisė krėsle ir peržvelgė droidų atsiųstus duomenis.
„Hmm, atmosfera tinkama kvėpavimui, planeta negyvenama, tik daugybė tuščių olų, iškaltų akmenyje. Ir augalai. Vešlūs augalai visur, kiek akys užmato. Tikras rojus nuo gyventoju pertekliaus kenčiančiai Europai.“
Jausdamasis esąs antrasis Kolumbas, Jonas išsitiesė krėsle ir užmigo.

Šaižus sirenos švilpesys ir raudonos šviesos mirgėjimas, ko gero, būtų galėjęs prikelti ir negyvėlį. Jonas stryktelėjo iš krėslo, nušveisdamas ant grindų stiklainį su kokteilio likučiais, ir puolė prie iliuminatoriaus. Visai netoliese suposi dar vienas kreiseris. Ant jo šono įžūliai puikavosi užrašas „U. S. S. McBacon“.
– Amerikonai, kapitone. Atliko gerą manevrą, išdūrė visus mūsų prietaisus. Tačiau juk mes jau pradėjom čia tyrimus, tiesa? – Tarė Vaclovas, įeidamas į valdymo kabiną.
Jonas, pasijutęs lyg žvejys, kuriam iš rankų slysta ungurys, čiupo mikrofoną:
– Kalba kreiserio „Paršas“ vadas. Sveikinu su įspūdingu šuoliu, tačiau mes jau esame antrojoje išsilaipinimo stadijoje, tad pagal sportinį kolonizacijos principą jums belieka mus pasveikinti ir pasiieškoti kitos planetos.
– Ar ne? O mums nusišikt ant sportinio principo. Planeta yra to, kas pirmas joje iškelia vėliavą. Maišysitės – pavaišinsim plazma! – atsiliepė gergždžiantis piktdžiugiškas balsas. Jonas nusikeikė ir išjungė mikrofoną. Tuomet vėl jį įjungė – šįkart jau „Paršo“ dažniu:
– Kalba vadas. Tikėjausi, jog šito neprireiks, tačiau drastiški varžovų veiksmai reiškia tik vieną – dėl nusileidimo teks kautis. Visi – mechanikai, inžinieriai, vadai – visi sėdam į katerius, ir užkuriam amerikonams pirtį! Nepamirškit – mūsų tikslas ne tik išsilaipinti, bet ir neleisti nusileisti priešui. Pirmyn į kovą!

Kateris „Pergalė Bio Turbo“ artėjo link planetos paviršiaus. Žemai, troposferoje virė mūšis. Jonas, kurį laiką stebėjęs kautynes iliuminatoriuje, tiesiog negalėjo likti nuošalyje. Uodeguota „Pergalė“, paruošusi kulkosvaidžius, skriejo į pačią mūšio tirštumą.
Keleivio sėdynė buvo modifikuota – joje tupėjo nedidelis pilkas katinas. Gyvunėlis buvo aprengtas skafandru, sujungtu su katerio manevravimo sistema – katinas buvo asakingas už staigius „mirties išvengimo“ manevrus ir minkštą nusileidimą.
– Pasiruošk, Vasia, dabar tai bus...
Katinas atsakydamas kniauktelėjo, ir susikoncentravo į pojūčius. Jonas pyškino kulkomis į visas puses, o Vasia strykčiojo ant sėdynės, perduodamas kateriui impulsus, kuriuos šis, kiek tai leido jo griozdiškas korpusas, atkartodavo. Jonas šaudė gerai – dešimt metų skraidė „Pergalėmis“ kovinių vairuotojų akademijoje. Jis nebijojo pataikyti į saviškius – žinojo, jog „Paršo“ katinai gerai treniruoti. Priešo pajėgos gi buvo mažiau manevringos. Jonas vis neprieidavo išvados, ar tam turi įtakos amerikietiškų „Biuikų“ šarvo storis, ar tas faktas, kad varžovų mokslininkai naudodavo katinus su persodintomis žmogiškomis smegenimis, kurios neretais atvejais „nesusikalbėdavo“ su kūnu.
Kulkosvaidis perkaito ir Jonas griebėsi lazerio. Su malonumu patebėjęs, jog trys priešo „Biuikai“ sproginėdami švilpia žemyn, paglostė katiną ir nusišypsojo.
– Šaunuolis, Vasia. Na o dabar pakrutink savo implantus ir apsisuk.
Vasia piktai nusikniaukė, demonsturuodamas nepasitenkinimą žmogaus neišprusimu. Pilkasis katinas priklausė aristokratiškai giminei ir savo smegenis bei gebėjimą valdyti techniką paveldėjo evoliucijos būdu, ne taip kaip implantų prikaišioti amerikonų gyviai, kuriems paprastai įsiuva kokio prisiplojusio motociklininko smegenis ir tokiu būdu sprendžia smegenų evoliucijos problemą. Vasia galbūt ir negalėjo pasigirti tokiu intelektu, kaip anie, tačiau buvo kur kas geriau įvaldęs judesius bei katiniškus instinktus. Jonui, kita vertus, tai buvo nė motais. Katinas jam buvo laivo giroskopas, kurį galima paglostyti. Na ir pakalbėti, kai jau visai stogas ima važiuoti. Bet, aišku, ne klausytis ar gerbti, kaip kad niekada neateitų į galvą gerbti veržlę ar karbiuratorių.
Lazeris užleido vietą plazmai, tada į rikiuotę grįžo kulkosvaidis, vėl lazeris, vėl plazma. „Biuikai“ krito į vešlią planetos augaliją arba sproginėjo ore. Mūšis buvo laimėtas. Jonas jau ruošėsi duoti įsakymą leistis, kai staiga kitos „Pergalės“ atsitiktinis šūvis sudrebino katerį ir nuplėšė pusę antigravitatoriaus.
„Pažeista manevravimo sistema. Pasiruoškite smūgiui. Vykdomas greitasis nusileidimas“ – pranešė katerio ekranas.
– Ne pirmas kartas! – nusispjovė Jonas. Katinai moka nusileisti. Tuoj Vasia išskleis oro pagalvėles... Tuoj...
Paskutinis kapitono išgirstas garsas buvo lūžtančio jo paties sprando traškesys.

Vasia išsiropštė iš skafandro, perlipo nebejudantį kapitono kūną, ir stryktelėjo pro nuo smūgio atsidariusias dureles ant keisto, nežinomos civilizacijos čia palikto statinio. Iš melsvo dangaus krito „Pergalės“, o traškančiame komunikatoriuje aidėjo mirštančių pilotų balsai. Tušti kreiseriai nudreifavo už horizonto. Melsva žvaigždė ištiesė savo spindulius į planetos paviršių.
Vasia tupėjo ir laukė pasirodant gentainių, kurie atsiliepdavo kniauksmais tose vietose, kur žalia pieva prarydavo nukritusius katerius.
„Pergalė. Planeta mūsų. Pasidarysime vėliavą ir ją čia iškelsime. Niekas daugiau mūsų neprivers evoliucionuoti. Niekas nekiš į galvas technologijų. Galėsime daugintis ir auginti palikuonis. Juk tai ir yra svarbiausias tikslas...
Tik prieš tai, žinoma, reikia apsiginkluoti ir išnaikinti tas amerikoniškas katpalaikes...“