Coliukė

Prie žalio vingio žydros upės, žydinčiame sodo gale, visai netoli naujos tvoros gyveno Coliukė. Jinai be jokių rūpesčių vaikštinėjo sau po sodo gėlyną, prausėsi gaivia rasa, kaitinosi saulėje. Kartą, vieną gražią dieną, sumanė pailsėti ir prigulė ant jauno rožės krūmo. Svajojo svajojo ir giliai užmigo. Kai tylus rytas paskleidė rūkanos vėsumą, Coliukė nubudo ir išsigando. Rožės žiedo stiebas, ant kuriuo ji miegojo, pernakt užaugo ir dabar jau iki žemės Coliukei buvo beveik per tris jos ūgius. Net galva apsvaigo. Ir nuo aukščio ir nuo malonaus rožių aromato. Problema buvo tik - kaip pasiekti žemę.
Staiga iš kažkur atsiradęs vėjelis pradėjo siūbuoti visą rožės krūmą ir Coliukei pasidarė baisu. Žiedai net linko prie žemės ir Coliukė greit apsiprato. Jai patiko. Kiek pasisupusi ji nusliuogė ant žolės ir atsigaivinusi gaivia rasa, ėjo toliau. Rado stambią žemuogės uogą, pasivaišino ir atidavė tą uogą skruzdėlytėms.
O kai vidudienio kaitri saulė pakilo aukštai ir išdžiovino rasas, pasidarė labai tvanku ir Coliukė ieškojo pavėsio. Ten, prie gėlyno pakraščio, sodo gale augo didžiulis rabarbaras. Išlakus jo krūmas sudarė didelį pavėsį, o jo pašaknyje kaip sargybinis tupėjo didžiulė varlė. Coliukei buvo baisu susitikus tokią milžinę. Bet varlė, pasirodo, buvo visai taiki ir draugiška. Jos visai nereikėjo bijoti. O vienas rabarbaro lapas buvo susisukęs į didelį piltuvą, sklidiną vandens – tikras baseinas! Jos abi, Coliukė ir varlė, storu rabarbaro lapkočiu užsiropštė aukštyn. Coliukė, pasidėjusi sparnus, išsimaudė. O didžiulė varlė, įsliuogusi į tą baseiną, atsvėrė jį ir jos abi atsidūrė žemėje. Coliukė buvo linksma ir šypsojosi, juokėsi, tik varlė apmaudžiai dairėsi į šalis ir nežinojo, ką daryti. Coliukė paliko ją ir nuėjo savo keliais.
Kai saulė slinko vakarop, Coliukė jau ėjo plačiu keliu prie gėlyno, kuris buvo sodo gale, prie tvoros. O tas platus kelias buvo paprasčiausias žmonių takas, pramintas sode. Staiga tako pakraštyje ji pastebėjo kažkokį blizgantį daiktą. Priėjusi pamatė, kad tai bronzinė piemenėlio statulėlė su botagėliu rankoje. Coliukė pritūpusi ilgai jį stebėjo ir suprato, kad jis gražus, tik negyvas. Ir toks ją apėmė graudulys, kad ji net pravirko ir pabučiavo tą bronzinį sutvėrimą. Ir nežinia, ar tai karšta ašara, ar bučinys kalti, bet statulėlė sujudėjo. Susijaudinusi Coliukė atšoko, bet stebėjo toliau, kas bus. Besileidžiančios saulės spinduliuose piemenėlio veido spalva pasikeitė ir jau atrodė ne bronzinė, o įdegusio veido spalva. Dar akimirką ir jis atmerkė akis bei sušuko:
- Mama! – bet tuoj pat susigėdo, pamatęs, kad tai labai jauna mergina. Jų žvilgsniai susitiko.
Ir štai taip pražydo meilė.