LaukūnasŠis kūrinys buvo parašytas fantastikos konkursui.
Kai Žemė bus daug senesnė, o lietaus debesis bus viską išlijęs ir atrodys tik kaip vaiduoklio šešėlis, kai visos užtvankos sugrius, o vandens vietoje augs krūmokšniai, kai paukščiams neberūpės gravitacijos dėsniai, ir jie skraidys it kometos, o žuvims nebus svarbu, plaukti prieš srovę ar pasroviui, kai kiekvienas gyvis kovos dėl savo deguonies dalies, o nepriklausomas liks tik vienas kitas anaerobinis organizmas, liks tik keli ženklai, jog kadaise planetos paviršiumi vaikščiota susivokiančios būtybės.
Tokia vieta jau yra Žemėje, tik dar nesuprantama, kur tiksliai ta vieta yra. Teorijas apie stebuklų kupiną vietovę yra paskelbę trys mokslininkai. Pirmasis, prancūzas, surinko rimčiausią ir įtikinamiausią medžiagą. „Profonde... profonde dans leau“ (Giliai.. giliai vandenyje) – jo knygos pavadinimas. Pagrindinė mintis – paslaptingasis pasaulis negali būti niekur kitur, išskyrus ten, kur žmogus dar nesilankė – vandens gilumoje, o gal net po ja. Tik gilumoje yra tokios platybės, kad pavyktų susidaryti įspūdį, jog tai Žemė Žemėje. Tuomet didžiuliai deimantai atrodytų lyg planetos, kurios visada rodo tą patį kelią. Prancūzas savo teiginius argumentuoja įvairiais giliai esančių telkinių pavyzdžiais, kurių žymiausias – „Intact le lac“, nepaliestas ežeras, izoliuotas nuo aplinkos Arkties vandenyne daugelį dienų. Deja, kadangi žmonija neprasikasusi į žemę giliau nei dešimt kilometrų, o panėrusi tik iki Marianų įdubos, ežero egzistencija yra grynai teorinė, ir tą slėpdamas mokslininkas dažniau kritikuoja kitų teorijas, o ne gina savo. Taip laiko nelieka paties prancūzo teorijos silpnybių ryškinimui.
Tikriausiai vienintelis mąstantis žmogus Filipinų salyne teigia, jog jokių stebuklų nėra, ant žemės visada vaikščios žmogus, ir to niekas nepakeis. „hindi isa ay baguhin ito“ – mėgstamiausia filipiniečio frazė. Vietoj nerealių svajonių, jis siūlo stebuklą kurti patiems. Neseniai jo laboratorijoje pirmą kartą pavyko amebą skaitmeniniu būdu perkelti iš vienos vietos į kitą, o žmonių sveikinimo užsakant dirbtinius debesis tradicija taip pat įgauna pagreitį (už nedidelį mokestį sukuriamas norimos formos debesis). Filipiniečio pasiekimais žavisi tiek jo gentainiai, tiek visas pasaulis, tad ir į idėją sukurti stebuklą yra žiūrima rimtai. „lechec est inevitable! “ (nesėkmė neišvengiama!) – prancūzas nepasiduoda filipiniečio žavesiui tvirtindamas, jog stebuklo padirbti neįmanoma, kad jis egzistuoja tik vienoje formoje ir ta forma yra giliai žemėje. Be to, tik ji viena yra ilgą laiką aplinkos nepaliesta, ir tokios ramybės jausmo padirbti neįmanoma, nes filipinietis net negali įsivaizduoti, kokia gilumoje ramybė.
Dviejų skirtingų teorijų šalininkai pradėjo nesutarti, dar net nė karto vienas kito nematę. Jų nuolat gatvėje apie skirtingas teorijas paklausdavo žurnalistai: kokia gi jų nuomonė, ką galvoja, kaip atsikirs? Žinoma, aštrėjant santykiui vis didėjo susitikimo svarba, kuriuo galbūt pavyktų išspręsti subrendusį konfliktą. Buvo ir puiki proga – kažkoks nežinomas Lietuvoje mokslininkas, emigravęs į Angliją, rengė konferenciją apie netikėčiausias teorijas, į kurią, stebėtina, vieninteliai pakviesti užsieniečiai buvo prancūzas ir Filipinų mokslininkas.
Prasidėjus konferencijai abejonių neliko, kad tik du užsieniečiai pakviesti neatsitiktinai. Užteko pažvelgti į programą, bet, kadangi mokslininkai kvietimus gavo tik paskutinę minutę, jie dar nebuvo perskaitę, kur vyksta (mokslininkai labai daug dėmesio skyrė sau). Renginio pavadinimas – „Toli nenueisi“. Jo paskirtis – aptarti lietuviškojo Eldorado egzistavimo galimybę, remiantis kitų teorijų, Bermudų trikampio, Atlantidos salos, NSO, povandeninių prancūzo gilumų, filipiniečio išradimų, rezultatais. Visi turėjo pristatyti savo pranešimus, o renginį pradėjo ir pirmasis pranešimą pristatė organizatorius – lietuvis.
Lietuvis – trečios teorijos apie paslaptingą pasaulį autorius. Remdamasis garsiuoju E. A. Poe „El dorado“, lietuvis pateikė savo tyrimų rezultatą – pasirodo, egzistavo lietuviškasis Eldoradas, kuris buvo Lietuvoje, tereikėjo skirti galybes lėšų, ir jis būtų surastas. „Šešėli, “– lietuvis pasakė, „Kur ji gali būti -- Ši žemė El Dorado?“ Tokiais žodžiais užbaigtas pranešimas. Akivaizdu, jog tiek prancūzas, tiek filipinietis iškart žiojosi, kėlė rankas ir bandė atsistoti, nes norėjo pasisakyti, bet lietuvis nuramino – kreiptasi į šešėlį, jo klausta, kur yra Eldoradas, o, be to, retoriškai. Viskas numatyta – yra tokia pelkė, lietuvių dar nepraeita, toks miškas, kurio tankumo dar niekas neįveikė, už kurio – stebuklų šalis, kurioje negyvena žmogus, o jei gyveno, tai teliko tušti namai, nevažiuoja mašinos, nesiginčija mokslininkai, nepjaunama žolė.
Iš konferencijos visi išėjo sutrikę, susižavėję, nustebę. Nors Eldoradas nagrinėtas per literatūros pamokas, girdėtas vaikystėje prieš miegą, lietuvių emigranto pateiktas vaizdas visus nustebino. Visus, išskyrus filipinietį, kuris, pamatęs daug rimtesnį konkurentą už prancūzą, norėjo užduoti lietuviui šimtus keblių klausimų, tad bandė patekti į konferencijos užkulisius. Tuo tarpu prancūzas, po pradinio priešiškumo pliūpsnio, svarstė: gal jis klydo, o lietuvis sakė tiesą, gal jo argumentai – tušti, beprasmiai? Gal nauja informacija pastūmėjo stebuklo ieškančius į priekį? Gal ramybė niekada nebus rasta?
Kol žmogus liks tik lygties sprendimo pusiaukelėje, sprendime padaręs gausybę klaidų, kol jam trukdys draugai ir priešai, o paties mintys bus abejotinos, kol pasaulis nebus visiškai ištirtas, o žmonės vaizduotės lakumu jį plės, kol kregždė skraidys aukštai, o oras bus puikus, žmonija paliks savo pėdsakus – smėlyje, žolėje, akmenyje, o pasaulis, kuris yra nepaliečiamas, išliks tolimas Žemės piliečiui. Debesys vaidensis tik sapnuose.
