Apie našlaitį ežiuką

Po auštančio ryto rasota žole,
Urvely giliai, mažuliukas,
Gyveno po drebule mūsų šile
Mažytis spygliuotas ežiukas.

Nosytė pupsėjo, akytės blizgėjo,
Šypsojos šis linksmas žvėriukas,
Po drebule slėpės nuo didelio vėjo,
Ežiukas vardu Puškoriukas.

Kas rytą trumputės kojelės skubėjo,
Į sodą sultingų kriaušaičių,
Mat buvo nuo seno tasai Puškoriukas,
Be tėčio, mamytės – našlaitis.

Nieks pasakos nesekė jam vakarais,
Ir nieks nedainavo lopšinės,
Neklostė jo niekas minkštais patalais,
Paliko pats vienas – vos gimęs.

Riedėdavo vienas šilelio taku,
Mažiukas spyglių kamuoliukas,
Turėjo miške jis daugybę draugų:
Paukšteliai, meška ir kiškučiai.

Mat geras jis buvo, mylėjo visus,
Pūškuodavo linksmas per dieną,
Žinojo ežiukas atlyginta bus
Už gerą darbelį kiekvieną.

Prabėgo dienelės lyg vikrios stirnaitės,
Užaugo taip greit Puškoriukas,
Paplokim berniukai, paplokim mergaitės –
Jau didelis pupsi ežiukas.

Smalsutė nosytė jam blizga prieš saulę,
Akelės iš džiaugsmo net žėri,
Šalia meiliai pūpso linksma Puškoriukė,
Aplink - Puškoriukai maži šokinėja.